Senokai nerašiau apie savo naują priklausomybės formą. Prisipažinsiu, tokią pertrauką dariau pasidavusi ne labai linksom nuotaikom.

Per tą laiką išgyvenau daug įvairiausių jausmų, kurie, matyt, yra natūrali ir visiems naujiems savanoriams būdinga reakcija. Labai prisirišau prie šunų, man jie mieli, savi ir brangūs. Rašydama apie juos, tokius, kokie jie yra mano akimis, maniau, kad darau jiems gerą reklamą. Tačiau supratau, kad rašyk nerašęs, o Kukio kaip niekam nereikia, taip ir nereikės. Nes jis nėra gražuolis – o geras šuva, kaip žinia, ne profesija. Reikia dar ir grožio, o ką daryt Kukiui, jeigu kojos straksi, gerai kilnojasi, bet negražios – praleisti visą savo gyvenimą narve? Panašu, kad taip ir bus. Toliau skaityti Negražūs šunys angelo sparnais →