Senokai nerašiau apie savo naują priklausomybės formą. Prisipažinsiu, tokią pertrauką dariau pasidavusi ne labai linksom nuotaikom.

Per tą laiką išgyvenau daug įvairiausių jausmų, kurie, matyt, yra natūrali ir visiems naujiems savanoriams būdinga reakcija. Labai prisirišau prie šunų, man jie mieli, savi ir brangūs. Rašydama apie juos, tokius, kokie jie yra mano akimis, maniau, kad darau jiems gerą reklamą. Tačiau supratau, kad rašyk nerašęs, o Kukio kaip niekam nereikia, taip ir nereikės. Nes jis nėra gražuolis – o geras šuva, kaip žinia, ne profesija. Reikia dar ir grožio, o ką daryt Kukiui, jeigu kojos straksi, gerai kilnojasi, bet negražios – praleisti visą savo gyvenimą narve? Panašu, kad taip ir bus.O jaunam linksmam durneliui Berželiui irgi ne pievomis paskui žaislą lakstyti, o krapštyti rankomis narvo grindis, kad nors kas nors į jį dėmesį atkreiptų? Senas ligotas Ramzis susisukęs savo narve ten ir bus, nes jis senas ir ligotas. Tai va niekaip nesuprantu, ko gi reikia žmogui, jeigu ir jauno fainuolio ir seno ligonio jis nenori. Užtat kuo šuo „gražesnis“ tuo trumpiau jis užsibūna.

Nebesinorėjo man dalintis savo jausmais su kitais, nes jaučiausi nesuprasta ir nesuprantanti. Bet žinau – turiu rašyt. Gal gi pavyks papasakot apie šunų grožį, kad ne tik aš, bet ir kiti jį pamatytų.

Kartais užeinu pasibūt su prieglaudos katėmis ir galvoju – va katė, gali būti be kojos, be akies, be uodegos, bet ji vis vien graži. Yra kažkas tokio jų prigimtyje, kas neleidžia abejoti jų grožiu, tad dažniausiai kliūtys rasti namus yra objektyvios – nuolatinis gydymas, bjaurus charakteris, žymiai didesnis skaičius negu šunų, todėl ir konkursas tarp jų didesnis,  ir kažkaip suprantu, kodėl prieglaudoje yra daug kačių. Katės man gražios, net jeigu joms iš nosies kabo ilgiausias žalias snarglys. Gražią katę net jis papuoš ir Pūka tai įrodo. Katės gražios net jeigu pats linksmiausias žaidimas vyksta kraiko dežėj ir ant ausies bus prilipę šis tas rudo, kaip kad Gruntė mums atskleidžia.

O va šunys gražus vienodai, bet nuostabūs visi skirtingai.

Vedu aš didžiulę Atėnę, kuri mane visada pasitinka su guminiu paršeliu dantyse (gyvas! Gyvas dar šunelis jos širdy!), matau kaip žingsniuojant juda jos mentės – tarsi angelas plasnotų sparnais. Didžiulis, išdidus, be galo elegantiškas mostas sulig kiekvienu jos žingsniu. Bet niekam jis negražus ir nereikalingas, niekas šitos juodos gulbės su paršeliu dantyse nenori pamatyti grįžęs namo.

Arba tokio pat dydžio Justas, bet jau visai ne taip gražus – nėra jame tos ramybės ir didybės. Užtat yra dvi apvalios rudos akutės, kurios tokios sąžiningos ir tokios nuoširdžios, net tada kai naglai išsidrebia ant sofos ir į narvą jį reikia dviese tįsti, kokias aš moku nutaisyti tik ekstremaliomis sąlygomis, kai vėl sulaužau savo kompą ir turiu apie tai pranešti vyrui. Man toks žvilgsnis kainuoja daug pastangų, o Justui ne, nes jis toks ir yra – nuoširdus ir sąžiningas. Jei jau nori ant sofos – tai nemeluos ir neapsimetinės, kad nenori.

Yra Šansas, tobulas savo tikėjimu žmogumi, bet netobulas kūnų. Jį nuskriaudė, paliko be kojos, net kumpelio nėra. Bet žmogų jis myli ne kumpeliu, o savo didžiule gauruota šuns siela. Jis nešokinės, kai jo žmogus prieis, nedės letenų ant kojų– negali. Letenų skaičius ribotas, todėl privalo džiūgauti akimis. Ir jis moka. Nei vienas šuo taip džiaugsmingai nesišypso, kai jį glostai.

O yra paniurėlė Jūratė, apie kurią aš niekada daugiau nerašysiu viešai. Nes labai bijau, kad manimi patikėsite ir ją pasiimsite, o aš liksiu be jos. Tai ji šiandien po ilgo pasivaikščiojimo patupdyta į narvą nepuolė valgyti, kaip visi kiti šunys, o apsisuko, padėjo man galvą ant peties ir sustingo. Jaučiausi tarsi odą nuo savęs lupčiau, kai bandžiau ją nustumti. Ir čia ta pati Jūratė, kuri su manimi niekur nenorėjo eiti, žiūrėjo piktai ir nepatenkintai pirmomis savo dienomis prieglaudoje.

Yra vienintelis likęs penketuko narys – visi broliai seserys jau išdalinti, o jis vaikystę leidžia narve. Ar yra pasaulyje teisybė, jeigu minkštučiai kreminiai debesėliai laikomi nelaisvėje, kai pasaulis toks įdomus.

Rašau tai, ir žinau, kad neperskaitysiu savanorių forume žinutės, kad Kukis rado namus. Žinau, kad veltui bandau papasakot apie jo vidinį grožį. Bet vis tiek rašysiu, gal nors vienas patikėsit.