Arklinės katės

Neseniai nusprendžiau kelti kvalifikaciją ir pasimokyti tvarkytis su katėmis. Nes net pavydas ima, kaip katininkams žiemą yra geriau nei šunininkams – sėdi sau šiltam ir sausam kambaryje tarp pūkuotų ir murklių, ir tvarkosi po truputį ir išeina visada anksčiau už šunininkus. Na, galvoju, šitoks gyvenimo būdas kaip tik man, reikia mokytis pas jas tvarkytis.

Bet vos tik po teorijos kurso likau viena palaidų kačių kambaryje iškart viskas pasirodė kitaip. Aš žinau, kad kiekvienos padorios katės pareiga, vos tik išvalius jos kraiko dėžę, yra tučtuojau tūpt į ją ir paversti niekais visą valymą.

Išvaliau aš kačių naktipuodžius, ištraukiau juos, kad galėčiau apšluot ten kur jie stovėjo, na ir visas pulkas kačių iškart sudėjo į jas savo užpakalius ir davai ten krapštytis! Na tu rupūs miltai! Visą dieną dėžė stovėjo, tau ten nereikėjo – vos tik sutvarkiau – iškart neįtikėtinai skubiai prireikė.

Nori pakeisti vandenį dubenėliuose – iškart kokios 3 katės skubiai ištrokšta. Stoviu laukiu kol atsigers. Su maistu tas pats – vos tik eini tvarkyt, iškart visos neprivalgiusios, nors ką tik pati mačiau, kad valgė. Žodžiu, su šunim lengviau – šuo lauke, tu tuščia narvą sutvarkai ir nėra jokių ten „oj, palauk dar, aš atsigersiu! Ė, man dabar to kilimėlio reikia! Oj, kur čia tą žaislą dedi? Jis turi gulėti kitur!“ Ir taip ratu, kol visos 15 kačių kambaryje po kelis kartus neatsigers, nepavalgys, nepamiegos ant kilimėlio ir nenueis ant puodo. Bet užtat yra visai kitoks kontaktas su gyvūnais – betarpiškas, tiesioginis, tu esi jų pasaulyje. Su šunimis taip nėra, su jais tu gali pabendraut glaudžiau, tik kol vedžioji. O katės tave nuolat supa, lipa ant rankų, kiša ausis kasymui ir taip ratu, kol visos negaus ko nori.

Didžiausias iššūkis man vis tik buvo tvarkyti nepalaidų kačių kambarį, o kates narvuose, nes kol tu tvarkai narvą katė aktyviai įsitraukią į procesą! Ir jau tos ponios ar pono lauk nepaprašysi. Tik tu dar įlindęs į tą narvą iki pusės bandai įtikint katę pakelt kojas kol tu narvo dugną šluoji, dar ir per nagus už tai gauni.

Pamenu kažkada vasarą ar pavasarį į Vilniaus Lesė pradėjo nešti po vieną labai įtartinai panašaus amžiaus katiniukus, kol susivokėme, kad čia tos pačios katės vaikai, kuriuos ji kažkur nešė, buvo pabaidyta ir pakeliui pametė. Mes juos per dvi dienas susirinkome po vieną. Vieną trispalvę katelę teko ir man priimti. Mažylės akys taip pūliavo, kad mane net supykino, kai sumirkius apdžiūvusią plutą pūliai pradėjo veržtis lauk, nors nesu labai jau jautri tokiems dalykams. Kadangi esu šunininkė, labiau su tais kačiukais ir neteko bendraut, tik kelis kartus dar lašinau jiems lašus į akis.

Ir štai vakar atėjau tvarkyti tų kačiukų narvą, iš 6 liko dar 3. Juos atpažinau tik pagal akis, kurių nesugebėjome iki galo išgelbėti.

Neįsivaizduoju kaip katininkai jų narvą sutvarko – vieną patrauki, kiti du jau jo vietoje, du nuvarai, po sekundės jau visi 3 ten kur nereikia! Perkėliau tvarkymui juos į boksą ant narvo, tai per sekundę jie su visu boksu man ant galvos nukrito. Įdėjau į narvą – tai visi trys kaip pasileido man per galvą bėgt.

Klausykit, čia ne katės, čia arkliai kažkokie! Katininkai! Atskleiskite paslaptį kaip jūs sudabojat tą gaują?

Bet man patiko, nors per vakarą aš traumų gavau daugiau nei per metus savanoriaudama pas šunis, bet tas gyvybės, azarto, veiksmo pojūtis gali būti tik tvarkant kates.

Ir aš labai prašau visų – skubiai įsikatinkite tą trejetuką, jiems jau per mažas prieglaudos pasaulis. Jiems reikia ne narvo, o namų sofos, ką tik nupirktų užuolaidų, miegančio šeimininko kojos nykščio, valgyt gert ir žaist vienu metu. Jiems reikia tikro gyvenimo!