Kai aš buvau maža, man skaitė eilėraštuką, kurio vieną eilutę aš įsiminiau visam gyvenimui – „ох нелегкая это работа – из болота тащить бегемота“ („et sunkus tas darbas begemotą traukt iš pelkės“). Ir va neseniai įsitikinau, kad tas darbas išties nelengvas.

Savanorė Lina, kuri yra mūsų šunų vedlė ir generolė paprašė savaitę palaikyti šunį namuose, kol įsigalės skiepai ir jį galima bus priimti į prieglaudą. Sunkiai, bet įkalbėjau savo vyrą šiam žingsniui ir jau sėdėjau laukiau kada pristatys šunį. Jau net mamą į svečius pasikviečiau, kad pasižiūrėtų naujoko. Bet naujokas prie pat klinikos išsinėrė iš antkaklio ir pasileido iš visų jėgų lauk.

Pasibaidžiusį šunį gaudyt, kad jo dar labiau nepabaidyt yra neįmanoma užduotis, nes į maistą jis nereaguoja, artyn neprisileidžia, pačiupt nenaudojant fizinės jėgos jo neįmanoma. O naudojant fizinę jėgą jis dar labiau pasibaidys. Žodžiu – ratas užburtas ir pakankamai nemažas – lakstė jis per pusę Naujamiesčio ir Vilkpedės.

Kitą dieną įdėjome skelbimą prašydami pagalbos. AČIŪ visiems, ypač Dominykai, kuri pirmoji padavė signalą, kad šuo dar gyvas, kur jis gyvas, ir į kurią pusę jis linkęs bėgt. Ten po dviejų valandų aš jį penkiom minutėn ir radau. O paskui jis vėl pabėgo. Todėl kreipėmės pagalbos į žmonės, kurie buvo laikinai priglaudę šunį, tikėdamasis, kad bent jau juos prisileis. Štai jų skelbimo tekstas: „SKUBU: jis nebeturi kur prisiglausti! Jaunam, nedidukui šuneliui reikia namų ar bent GLOBOS kuo greičiau! Svarbi kiekviena diena..

„Draugė rado šunelį (sakau šunelis, kadangi jis tikrai nedidelio ūgio, jaunutis). Rastas kažkur prieš savaitę, be antkaklio, be čipų, todėl manome, kad tai niekam nereikalingas laukinukas. Ieškojom naujų šeimininkų, kadangi pasilikti vargšelį neleidžia šeimyninės sąlygos. Niekas neatsiliepė, todėl su paskutine viltimi rašome čia. Išmest gyvunėlio atgal į gatvę irgi nesinori, į prieglaudas kreiptis yra bevertis darbas, kadangi ir taip jos jau pergrūstos.

Dar galim pasilaikyt kelias dienas, bet toliau jau teks priimti nelabai malonius sprendimus. Taigi, gal kam reikia šuniuko? Labai žaismingas, aktyvus. Ūgis žemiau kelių, baltos spalvos, tik viena ausytė labiau į rudumą.
Pasidalinkit, padėkit, labai skaudu matyti tokias liūdnas akytes, jis lyg nujaučia, kad nėra jam vietos čia..“

Daugiau informacijos: 867267991 Rastas buvo Vilniuje, Žirmūnuose.“ https://www.facebook.com/jurgita.janutenaite/posts/941255419282509?hc_location=ufi

Tai va, šita priglaudusi mergina po šešių valandų tą šunelį ir sugavo. Buvo maloni, paslaugi ir, tiesą sakant, simpatiška. Galvojau, šuo net be pavadžio nei per žingsnį nuo jos nesitraukia. Ir čia tik po kelių savaičių globos. Nusivedėm šunį iki klinikos, paskiepijom ir pakrikštijom jį Begemotu, to paties begemoto, kuris bijojo skiepų, garbei. Mergina palydėjo šunelį iki pat mano namų, pasėdėjo prie arbatos keliolika minučių, pasipasakojo, kad labai ankštai gyvena ir negali visam laikui pasilikti šio savo radinuko ir išėjo.

O dabar jau mūsų Begemotas puolė raudot – uostė kiekvieną centimetrą ploto, prie kurio globėja buvo prisilietus. Krapštė duris, prašėsi pas ją. Tiesą sakant kaukė visu balsu iki 12 nakties. Paprastai laukinukai taip nesielgia, jiems svarbiausia – atsivalgyt. O jis nei kąsnio. Tik verkė.

Vėliau susitarėm. Išsiaiškinom, kad aš neverdu guliašo iš bejėgių šunelių, o netgi atvirkščiai – guliašus verdu jiems. Paglostau, dar nuo katės galiu apgint ir dabar jis jau sekioja paskui. Šiuo metu aš rašau o jis guli man ant pėdu po stalu ir tylutėliai gadina orą. Reikia jį už tai išbučiuot –  taip meiliai jis tą daro.

O šiandien audiencijos pas Begemotą mano teritorijoje atvyko jau minėtoji šunų vedlė ir generolė Lina, ir parodė man šį laišką:

Labas vakaras,

Norėčiau pasiteirauti, ar atsirastų vieta šuneliui. Turime skubiai išvykti, todėl nebegalime jo laikyti, šuniukui yra 3 metai, Labai žaismingas, aktyvus, ūgis žemiau kelių, baltos spalvos, viena ausytė ruda.

Pagarbiai Inga.

Ir nuotrauką:

Negalvosiu už jus – patys galvokit. Na ir nuotraukas aišku, palyginkite.

Nemoralizuosiu ir nepasakosiu Ingai, kad meluoti negražu. Ateis laikas – pati supras. Bet jis kaukė tavęs visą naktį. Dar kartelį užtvirtinimui – jis uostė kiekvieną centimetrą, kurį buvai palietus mano namuose ir  KAUKĖ tavęs.  Galbūt, tėvai ar dar kas nors tau liepė atsikratyti šunimi, tu tą darei ne savo noru. Galbūt, tu pati naktį kaukei į pagalvę. Bet Begemotas, kurio net vardo nepasakei, to niekada nesužinos – jis taip ir numirs galvodama, kad jį išdavei.

O aš – Begemoto pamotė, prašau jūsų visų – išplatinkite šį mano pasakojimą dalindamiesi. Galbūt, kur nors yra žmogus, kuris pasiims šį jauną, išduotą, dar labai išsigandusį padarėlį. Ir bus jam tikra mama ar tėtis.

Savo ruožtu, garantuoju, kad pasikankinsite su juo daugiausia kelias valandas, paskui jis aprims ir ims sekioti paskui. Nes jis taip bijo likti vienas.