Vis galvoju, kaip čia taip padarius, kad atsikratytume šunimis prieglaudoje… Ir jausmais ir protu bandau sugalvoti įvairių būdų, kurie padėtų surasti šunims namus.

Jausmais neišeina. O ir gerai, kad neišeina, jei aš vadovaučiausi jausmais, tai pati jau seniausiai turėčiau kokius dvidešimt šunų, penkiasdešimt kačių (jos mažesnės, jų kambaryje daugiau telpa). Tada bandau protu, bet vien tik protu irgi negerai – šunį reikia mylėti. Čia jau turi įvykti cheminė reakcija. Sėdint prie kompo ir žiūrint šunų anketas šuns nepavyks išsirinkti, nes labai gali būti, kad šuo irgi turi savo nuomonę.

Todėl kaip paskutinio šiaudo griebiausi, ko gero, vienintelės galimybės – įsteigti privačią šunų mokyklą (kol kas priimamu šunis tik į pirmą klasę). Jau turiu cielus 3 mokinius. Mažų mažiausiai, bajoriško kraujo turinčią Atėnę, Otą, kuris jau nebegriuvinėja nuo skersvėjo ir savo slaptą simpatiją –  kudlotą Borgą, kuris jau atgauna pradinę ir nepakartojamą išvaizdą po apsilankymo kirpykloje.

Kadangi prieglaudoje praleidžiu pakankamai mažai laiko, o ir tą skiriu būtiniausiems darbams, o ne pramogoms, nusprendžiau, kad trijų mokinių pradžiai pakaks. Prie savo standartinių trijų savanoriavimo valandų valant užpakalius pridėjau dar vieną valandą, ir gavosi, kad kiekvienam savo pirmokui skiriu papildomas 20 min.

Dabar šiek tiek apie mokinių atranką:

Borgas jau buvo radęs namus, bet dėl kilusių nesutarimų su pensinio amžiaus kate, jam teko grįžti į prieglaudą. Nekaltinu šeimininkų, kuriems visai nedomu buvo mokėti papildomus pinigus leidžiant savo senolę katę pas psichologus. Nekaltinu ir Borgo. Katės jos tokios! Pati niekada negaliu ramiai praeiti pro katę! Va vien rašydama šį tekstą du kartus nubėgau iki savo katės, įsitikinti jos nuostabumu!

Taigi, ką daryti, jeigu Borgas kelia savo griežtas sąlygas naujiems namams, taip smarkiai sumažindamas pasirinkimą? Matau tik vieną išeitį – reikia, kad Borgas turėtų tokių savybių, kad jos kompensuotų jo reikalavimus. Todėl priėmiau jį į savo klasę, kur jis turėtų išmokti būti labai mandagus – atsisėsti ir pasėdėti tiek kiek reikia, atsigulti, prieiti kviečiamas, ir išspjauti „FU! Kaką!“. Bent jau taip aš įsivaizduoju minimalų įgūdžių rinkinį, kuris būtinas kiekvienam šuniui.

Antra mokinė yra Atėnė. Ir aš visai nesuprantu, kodėl ji! Nes ji yra vienas geriausių, subtiliausių, mandagiausių, draugiškiausių prieglaudos šunų. Bet kadangi savo dydžiu ji labiau yra jauna kumelaitė, nei šuo, tai jos niekam labai ir nereikia. Tiksliau jos labai nereikia. Nes ji va sėdi tam savo narve ir sėdi. Todėl tikiu, kad prierašas jos anketoje, kad ji be to, kad yra nuostabi – dar ir improvizuotą mokyklą yra baigus, turėtų (aš labai labai to noriu) padidinti jos šansus rasti namus.

Trečias mokinys yra Otas. Otą savanoriai tik visai neseniai nustojo nešioti ant rankų. Ne todėl, kad jis staiga subjuro ir niekas jo jau nebedievina, o todėl, kad jis jau pastovi pats. Pamenu dar tas dienas, kai jis pats iš narvo išeiti negalėjo. Paskui pamenu dienas, kai jis jau galėjo pats stovėti ir netgi paeiti, bet laiptas nulipti dar ne. O dabar jau jis ir pašokinėt gali. Beje, jo labai gražūs rankų pirštai, beveik kaip pas kokį muzikantą – ilgi, laibi. Abejoju, kad savanorė Lina visur su savimi tampėsi leisgyvį šunį, po 4 valandas laikė jį ant rankų lašindama lašelines, kad jis narve gyventų.

Štai tiek apie mano pirmokėlius. Jie jau yra nemažai pasiekę, bet apie tai aš parašysiu kitą kartą.