Prisimindami Valstybės dieną ir karaliaus Mindaugo karūnavimą, negalime neprisiminti ir mūsų prieglaudos šiauliečio Myndės. Aš esu tvirtai įsitikinusi, kad tai plačiausios šypsenos šuva, kartais kai atidaro savo stalčių prismaigstytą dantų, atrodo, kad saulė nušvinta ryškiau!

Ir šitą savo saulę mes su savanore Domante vežėme į studiją pas fotografę Ingą Tinterytę.

Šį šunį fotosesijai pasirinkome dėl labai banalių priežasčių:

a) jis nuostabus;

b) jis neįtikėtinas;

c) jis pasakiškas.

O dar jis puikiai atsiliepia į savo vardą ir moka sėdėt kai prisakome. Bet turi jis ir prastesnių savybių – jis labai aktyvus ir judrus, todėl jam sunkiai sekasi susikaupti ir išsėdėti vienoje vietoje ilgiau nei 0,0001 sekundės. Bet mes irgi gudrios, todėl prieš fotosesiją Domantė pasiryžo padaryti taip, kad Myndė išsilakstytų, išsikrautų ir pavargęs pasėdėtų ilgėliau. Tai kai atvykau į fotosesijos vietą pamačiau vos kojas bevelkančią savanorę ir iki dangaus laimingą Myndę, kuris tuoj pat apibėgo aplink mane kelis kilometrus.

Fotosesijos metu jis buvo toks pats aktyvus lyg ką tik iš lovos būtų išlipęs, pritūpdavo, pašokdavo nubėgdavo, atbėgdavo, pritūpdavo ir visą tai per vieną sekundę. Pradžioje bandėm Myndę įkalbėt pasėdėti ilgiau skanėsto pagalba, bet taip lengvai šito šuns nepergudrausi, jis puikiai moka kramtyt ir lakstydamas. Tada jau išsitraukiau savo slaptą ginklą – šukas. Toliau fotosesija vyko šitaip – aš Myndę šukuoju, Domantė kviečia jį stovėdama už fotografės (na kad bent sekundei į kamerą pasižiūrėtų), tada aš greit patraukiu iš kadro ranką su šukomis ir tik pokšt!

Daugiau nėra ką pasakot, už mane viską pasakys nuotraukos, tik pridėsiu dar, kad nuo to laiko savanorė Božena pasiimdavo Myndę į šunų dresūros pamokėles, kur, sako, jis labai stipriai pažengė. Bet aš labai noriu, kad kitos Myndės nuotraukos mus pasiektų jau iš jo naujų namų!