Prieš kurį laiką šunų dresūros mokykla „Reksas“ pasiūlė Vilniaus Lesės šunims sudalyvauti projekte, kuris  yra mano svajonių projektas! Probleminiai prieglaudos šunys gaus NEMOKAMAI dvi dresūros pamokas. Tai tiesiog pasaka, o ne pasiūlymas, juk taip nebūna! Nors ne, palaukite, juk gi būna! „Reksas“  iki šiol jau stipriai padėjo dviem prieglaudos šunims sudėtingo ir liūdno likimo Dodžiui ir neaiškios gyvenimo istorijos Laimai.

Su Laima vakar vykau į pirmąją savo ir jos pamoką. Su mumis taip pat buvo ištikimiausia Laimos gerbėja savanorė Jolanta, kuri Laimą pažįsta geriau ir artimiau nei aš.

Dresūros pamokos vyko šunų aikštelėje Antakalnyje, už M. Daukšos mokyklos. Jau artėdamos prie jos pamatėme, kiek ten daug įvairių šunų – nuo veislinių iki dar labiau veislinių, nuo jaunų kvailelių iki vyresnių. Prisipažinsiu, išsigandau – uždėjome Laimai antsnukį, juk niekada negali žinot, kaip pasielgs šuo. Bet neilgai mes baidėm Laimos klasiokus grėsmingu antsnukiu. Nepraėjus nė penkioms minutėms Laima apsiprato naujoje vietoje tarp nepažįstamų šunų. Aišku, kartais jie neištverdavo ir bandė per savavališkai pasidarytas pertraukas susipažinti su naujoke bendramoksle Laima. Laima irgi neatsilikdavo, bet trumpi ir draugiški apsiuostymai tik praskaidrindavo mokinukų nuotaikas ir jokio nepatogumo ar  grėsmės nekėlė.

Anot dresuotojo Artūro, vienas svarbiausių tikslų šioje mokykloje yra ne dresuoti šunį, bet išmokyti šeimininkus kaip bendrauti ir elgtis su savo augintiniu. Ir aš tikrai jaučiuosi daug išmokusi ir supratusi. Tiesą sakant nekantrauju atvykti į prieglaudą pasikartoti išmoktas pamokas su kitais prieglaudos šunimis!

Pradžioje bandėme stotis į bendrą ratelį su kitais ir atlikti tai ką sako dresuotojai. Bet kadangi nei mes, nei Laima nebuvome išėję pradžiamokslio, dresuotojas Artūras mus pasikvietė privačiam pokalbiui į aikštelės kamputį ir visą pamokos laiką dirbo tik su mumis. Už tai esu jam labai dėkinga, nes išties sunku naujokams įsilieti į jau vykstantį procesą.

Taigi mūsų pamoka atrodė maždaug taip – kelias minutes mokomės atlikti nurodytą veiksmą, – vėliau jį kartojame. Palaipsniui išmoktų komandų skaičius didėja, Artūras jas tarpusavyje pamaišo ir prideda papildomų reikalavimų. Tad pavardinsiu ko mokėmės:

Pirma komanda buvo „liesk“ – vienoje rankoje reikia laikyt skanuką ir išprovokuoti šunį, kad nosimi paliestų kitos rankos delną, vos prilietęs gauna skanuką. Ši komanda reikalinga tam kad šuo išmoktų eiti paskui ranką ir sekti ją akimis, vėliau šios komandos dėka galima bus šunį nukreipti. Laima tikrai neužtruko jos išmokti.

Antra komanda buvo „sėst“ –   visaip kaip reikalinga komanda. Įsiaudrino šuo, kažkur kažko nori, šokinėja su purvinom rankom ant šeimininko – prašom „sėst“ ir pabūt ramiai. Šito Laimos jau buvome pamokę prieglaudoje, bet per pamoką ji dar labiau įtvirtino šias žinias ir sėdosi vos pakėlus ranką, kelis kartus atsisėdo net įsibėgėjus taip, kad net pračiuožė ant užpakalio!

Trečia komanda buvo „akys“ – šuo pasodinamas, paimamas skanukas ir pridedamas prie šeimininko kaktos, kai šuva pakelia akis ir pasižiūri – gauna paskatinimą. Mano akimis, tai viena aktualiausių komandų prieglaudos šunims, kuomet jie neturi savo nuolatinio žmogaus ir į savanorius reaguoja pakankamai šaltai – vesk greičiau į lauką neaiškinęs! Tikrai būna šunų, kurie per visą vedžiojimą nei karto neatkreipia dėmesio į žmogų. O tai yra labai svarbu, juk norime, kad jie mokėtų užmegzti ryšį su naujaisiais šeimininkais. Dabar jau žinau, kaip padaryti, kad šuo pagaliau atkreiptų į mane dėmesį!

Tuomet darėm pertrauką. Šuo irgi žmogus, jis gi pavargsta. Palakėm vandens, truputį pasiuostinėjome, padūkom ir toliau mokytis!

Ketvirta komanda buvo „greta“  – rankoje laikomas skanukas (stai kur komanda „liesk“ panaudojama praktiškai!), Laima įbeda nosį į ranką, žmogus pradeda eiti, o šuva seka paskui  – nebėga pirmyn, nebėga ratais, net kvadratais ir tais nebėga, o gražiai sau nosimi į delną eina greta.

Penkta komanda buvo „pas mane“, kol kas su pavadžiu. Su skanuku bėgome atbuli, kviesdami Laimą. Ji, kaip pats alkaniausias šuo pasaulyje bėgo paskui, pribėgus – komanda „sėsk“ ir skanukas. Tad ji pribėga ir atsisėda šalia! Labai patogu!

Vėliau bandėme, kad Laima pažvelgtų žmogui į akis be skanuko. Štai čia buvo prasčiau, ji kelis kartus į mane žvilgtelėjo, bet na tikrai negaliu pasigirti, kad dabar Laima nebeatplėšia nuo manęs akių.

Na ir pabaigai pasilinksminome – pasimokėme komandos „sukis“ – šuo eidamas paskui skanuką apsisuka aplink savo ašį. Artūras sakė, kad šunys labai mėgsta šitą bajerį! Na ir  neklydo, Laima tikrai atrodė patenkinta!