Šuva visaip kaip gražus padaras, bėda ta, kad jų daug ir jie visi gražūs kaip vienas ir kiekvienas vis kitaip. Būtent todėl bet kurį šunį reikia fotografuoti ir rodyti kitiems mažiausiai po kelis kartus per dieną. Antra bėda yra ta, kad Vilniaus Lesės šunys yra labai kuklūs ir visai nelinkę pozuoti. Todėl norėdami atlikti savo šventą, visiems šunų mylėtojams privalomą pareigą ir pasirodyti visu savo šunų gražumu turime griebtis įvairių manipuliacijų.

Vienos tokios pareigos atlikimo rėmuose važiavome pas fotografijos studentę Ingą Tinterytę į studiją maivytis savo šunimis.

Pirmasis buvo Borgas, mano labai slapta meilė, kuris mane gal irgi kažkiek myli, tik nei karto nėra prisipažinęs, bet aš kantri. Ir aš turiu skanėstų, todėl kartais netgi būnu jam įdomi. Borgas toks šiek tiek svajoklis ir filosofas, todėl labai bijojau, kad užsisvajos studijoje ir galėsiu aš tuos savo skanėstus pati ir ėst, o paskui pati gi ir pozuot. Borgas pradžioje kiek pašniukštinėjo, pamojavo savo karčiais, aš jam dar antakius pašukavau ir paseilojau, kad nestyrotų kur nereikia, bet jie vis tiek… Ir galu gale visiškai tiksliai nustatė, kur duoda valgyt. Aišku, nėra ten labai ko, bet tikrai juo didžiavausi – gėdos jis nepridarė. Sąžiningai sekiojo paskui ir sėdosi kai reikia. Tik va, kad sekiojo jis paskui mane, žiūrėjo alkanom akim į mane ir bado priepuolius vaidino man. O fotografei ne –  nevaidino.

Todėl reikėjo mojuot skanėstais jam prieš nosį, o pačiai į kadrą nepakliūt. O kaip tą daryt, jeigu iš užpakalio jo fotografuot nėra prasmės (nors užpakalis su iš jo dygstančia uodega tikrai labai gražus). Aš jau neprisimenu kaip mes ten visaip su savanore Domante išsidirbinėjom, kad Borgas į kamerą žiūrėtų, bet kelis kartus tikrai pavyko!

Nepavyko mums nufotografuoti jo gulinčio. Nes Borgas mokėsi komandų lauke, tada kai buvo ruduo ir žiema, ir kažkaip pilvu į sniegą nemokinau jo gultis, tai jis ir neišmoko.  Studijoje buvusi mano mama pagalvojo, kad jeigu mano šuo gulasi kartu kai atsigulu, tai ir Borgas galėtų panašiai nuspręsti. Ko nepadarysi dėl vykusio kadro – dribau ant grindų! Borgas kurį laiką žiūrėjo į mane iš aukšto, visaip kaip kraipė galvą, nes nebuvo dar matęs, kad aš po grindis voliočiausi – įdomu gi pažiūrėt…Ir atsigulė šalia! Na kaip šalia, labiau ant manęs nei šalia manęs, apkabino mane rankomis ir nusprendė, kad gerai gi gulim. Gerai pagulėjom ir nusprendėm, kad mes ir statūs neblogai žiūrimės! Va ir jūs į mus pažiūrėkit (prašau ignoruot chaosą Borgo antakių srityje, aš tikrai juos šukavau!).