Pats geriausias būdas gauti įkvėpimo rašyti blogą apie savanoriavimą Vilniaus Lesėje yra eiti ir pasikalbėti su šunimis. Tačiau pastaruoju metu šis būdas nelabai pritaikomas, nes kartais prasisukęs prieglaudoje penkias valandas ne kiekvienam šuniui spėji „labas“ pasakyt. Pastaruoju metu susirinkdavo labai jau negausios pamainos ir norėdami viską spėti turėjome suktis taip greitai, kad ramiam pokalbiui su šunimis laiko nelieka. Bet rašyt taigi kažką reikia, nes dar pamiršit mane, o užmaršties tai aš nepakelsiu.
Todėl savanorės Lukos paraginta nusprendžiau papasakot ne apie šunis, o apie žmones Vilniaus Lesėje.
Pastaruoju metu, beveik kasdieną, savanorė Agnė, koordinuojanti budėjimų prieglaudoje kalendorių praneša, kad trūksta savanorių ryto ar vakaro arba ryto ir vakaro, o dar dažnai rytų ir vakarų budėjimams. Tačiau tie budėjimai nėra tokie jau baisūs, jeigu susirenka reikiamas skaičius žmonių.
Aš dažniausiai važiuoju į Lesę vakarais, todėl vakarinės pamainos žavesį esu pajutusi labiau nei rytinės. Pirmas į budėjimą atvykęs savanoris dovanų gauna smagų mafijos ketvertą (Bimas, Romeo, Dora, Mėta), kuris įsimetęs prieglaudos koridoriuje. Geriausia jį iškarto neutralizuoti – išvesti ir geeeeraaaai pavedžioti, kad jų energijos kiekis šiek tiek sumažėtų, ir jie leistų ramiai tęsti darbą. Šiaip jie visada leidžia tęsti darbą, tik ne visada ramiai, nes dažnai turi ką pasakyti, todėl geriausia kai jie pavedžioti miega. Kai mafija jau paganyta, ateina laikas tvarkyti šunų kambarius. Pasiruoši vandens ir šluostes narvų valymams ir grindų plovimui, susirandi paaaatį didžiausią šiukšlių maišą ir drąsiai įžengi į kambarį!
O ten jau visi yra girdėję, kad tu atėjai, ten jau visi patys turi ką pasakyti, todėl mūsų prieglaudoje stengiamės mokinti šunis biškį ne taip smarkiai džiaugtis. Pamoka yra paprasta – pasiimi saują skanėstų ir duodi jį pačiam tyliausiam šuniui, tada kiti įsikerta, kad už patylėjimą dalinami bonusai ir pamažu aprimsta. Tada jau savanoriai nebūtinai turi eiti iš kambario, kad susišnekėtų ir suderintų veiksmus. Priklausomai nuo to, kiek pamainoje yra savanorių, pasiskirstomi darbai – dalis lieka tvarkyti narvų, dalis imasi vedžioti šunis.
Narvų tvarkytojas maždaug reguliuoja ėjimo tvarką, nors žinoma, dažniausiai ją reguliuoja šunys (jei žinai, kad vienam šuniui į lauką reikia skubiau nei kitam, tai tą pirmą ir siunti) ir šiek tiek orientuoja šunų vedžiotojus, kurie idealiam variante turi taip prasilenkti, kad jų šunys nesusitiktų ir nekiltų pavydo scenos, bei sakyti, kurie šunys kambaryje dar nebuvo vedžioti. Įvairiai būna, bet jei pamainoje 3 žmones (du vedžioja, vienas tvarko) arba 5 (du tvarko, trys vedžioja) tuomet pamaina laikoma labai lengva. Tačiau būna, kad pamainoje du žmonės, tada narvų tvarkytojas dalį šunų išveda į lauko aptvarą, kad atlaisvintų kelis narvus ir spėtų kuo daugiau sutvarkyti. O jau tas kuris vedžioja, tai net įkvėpti nespėja – nes pas jį ilga gyva eilė, ir kiekvienam reikia labiausiai.
Narvų tvarkytojas tuščią narvą turi išplauti su dezinfekcine priemone, pakeisti kartonus, išplauti indus ir patiesti švarius paklotus. Vedžiotojas turi išvesti šunį ir stebėti jį – ar linksmas, ar patenkintas. Dar labai svarbu yra stebėti išmatas, nes labai dažnai kas nors nenormalaus toje srityje yra ligos požymis. Taip pat vedžiotojas turi laikytis tam tikrų taisyklių, kad šunys, kurie prieš tai nebuvo išmokyti mandagiai eiti su pavadžiu, kuo greičiau to išmoktų. Jei žmonių pamainoje daug, tuomet šunis paeiliui paleidžiame į aptvarą, kur savanoriai su jais pažaidžia ir pabendrauja, nes vien vedžiojimo šuniui nepakanka, jam dar reikia meilės ir žaidimų, o kai kuriems kudlotiems dar ir šukų. Po pamainos visi turi užpildyti online žurnalą, kuriame pažymi, ką nenormalaus pastebėjo vedžiojant ar narve.
Taip pat pas mus yra asmenybių su charakteriais. Pavyzdžiui savanorių rūbinėje gyvenantis Justas visai ne visada pageidauja savo apartamentuose matyti savanorius. Tada jau vietoje sprendžiame, kuris savanoris vedžios Justą. Su charakteriu yra ir niūrioji Dora, kuri į lauką eis ne su visais, o kartais kai nueina su bele kuo, jos nuomone, tai paskui mirtinai įsižeidžia ir sustoja viduryje pievos kaip įbesta – suprask apsigalvojo moteriškė. Tada, vėlgi, ieškoma su kuo iš pamainos ponia malonės pasivaikščiot.
Antras etapas yra šunų šėrimas, kuris beveik visada derinamas su vaistų davimų, tiems kam jie paskirti. Anksčiau narvų tvarkytojas ėdalą dėdavo iškart į narvą, kad grįžęs iš lauko šuo jau viską rastų, tačiau vėliau dresuotojai patarė daryti kitaip. Todėl dabar maistas po vedžiojimo šunims beriamas į narvą (maisto šniukštinėjimas ir rankiojimas yra šunims ir pramoga, ir protinė veikla – nes gi reikia uostyt ir ieškot – kuom ne medžioklė?), be to maistas beriamas po saują, vos tik šuo narve nutyla ir tokiu būdu kambaryje skatinama tyla. Tyla yra labai svarbi, ypač naujiems šunims, kurie atsidūrę narve girdėdami visą tą lojimą labai stresuoja. Todėl šunys mokomi būti tyliai ir mandagiai. Ir aš labai džiaugiuosi, kad jie pas mus dažniausiai tokie ir yra.
Prieglaudoje yra du šunų kambariai (didysis ir mažasis) plius dar šunys pakampėse (Justas rūbinėje, mafija koridoriuje ir, šiuo metu, naujokė Lora vonioje).
Taip pat yra relaksiniai kačių kambariai, kur katės gyvena arba palaidos arba narvuose, jei yra karantinuojamos. Vienintelis skirtumas yra tas, kad kačių nereikia vedžiot, bet užtat kiekvienam kambaryje stovi po tūkstantį kraiko dėžių ir bliūdų, kuriuos reikia sutvarkyti. Ir sutvarkęs nebandyk iškart išeit – katę reikia mylėt. Čia ir dabar. Todėl pas kačių savanorius irgi stovi gyva eilė paglostymams.
Šunis prižiūrintys savanoriai pamainos pabaigoje turi išplauti koridoriaus ir šunų kambarių grindis, nes, na kas pripėdavo, tas ir plauna, o katininkų vakaras baigiasi pas katę Miklę. Miklė yra diabetininkė, todėl kas vakarą jai matuojamas gliukozės kiekis kraujyje ir suleidžiamas insulinas. Labiausiai įgudę katininkai įsigudrina taip sutvarkyt Miklę, kad ji ne visada „miau“ spėja pasakyt.
Dažnai vakare katininkai išleidžia į koridorių papuškuot baltą katiną Balį, kuris turi ant savo šonų šio bei to, ko ten būt neturėtų. Bet kol kas Balys laimi ir nei gramo savo tauko degint neketina. Po Balio ateina mafijos laikas – juos išleidžiame iš narvų, jie užsiima strategiškai patogias vietas (pavyzdžiui sofą) ir simbolizuoja ramią sąžinę, kuri turėtų būti pabaigus dienos darbus.
