Pepė

Karšta žiema

Pernai žiemą aš kažkaip susiradau kelias dešimtis priežasčių nesilankyti prieglaudoje, nes, na šalta, tamsu, iš daugaus krenta belekas. O šiemet viskas tas pats, tik man pritrūko naglumo ieškotis priežasčių, todėl beveik sąžiningai eidavau į prieglaudą kas savaitę, net tada kai buvo labai labai labai labai šalta. Ir labai nustebau, kad prieglaudoje iš tikrųjų labai karšta. Aišku, aš įlindau į trejas kelnes ir keturis megztinius tą šalčiausią vakarą, ir čia buvo mano klaida, nes a) aš sunkiau galėjau lankstyti kojas ir rankas, todėl ekipuotės skaičių teko skubiai mažinti; b) kadangi šunys basom kojom, jie nebuvo nusiteikę ilgiems pasivaikščiojimams ir vos užėję už kampo maudavosi savo kelnes, greit tūpdavo reikalų ir bėgte atgal, o aš jau kaip paralyžiaus sukaustyta, o iš tikrųjų tai kelnių, meška nerangiai krypuodavau paskui. Jie mane skubindavo, vilkdavo, dairydavosi atgal, keldavo savo antakius tarsi klausdami „Ė! Ilgai čia dar tu tą vieną metrą eisi?“. Todėl aš nei kiek nesušalau, o netgi atvirkščiai.

Tik keli prieglaudos dičkiai manęs pasigailėjo ir pasivaikščiojo ilgiau, kad galėčiau atvėsti. Reksas, Caras (nors dabar jis likęs tik su savo rudeniniu paltu, nes žieminis buvo nuskustas kartu su koltūnais) ir Magnis.

Meškis
Caras
Reksas
Reksas

Magnis yra pats šviežiausias prieglaudos šuo iš dičkių. Aš kaip tik turėjau budėti vakarinėje pamainoje,kai jis leido savo pirmą dieną prieglaudoje. Ir tai buvo širdį draskantis reginys. Aš galvojau aš verksiu virš jo visą likusį savo gyvenimą. Pirmą kartą jį vedant pasivaikščiot jis susigūžė koridoriaus kampe, paslėpė galvą tarp letenų ir drebėjo, jo akių nemačiau, bet esu tikra, kad jis verkė. Jautrus ir švelnus naminis berniukas atsidūrė pažengusių recidyvistų irštvoje, kur visi loja, kažkas palei šoną kniaukia (kaip tik nelabai vykusiai jis prie kačių kambario durų tada sustingo), tūkstantis nepažįstamų kvapų, o vietoje mamos ar tėčio kažkokia aš ir savanorė Božena. Tąkart jis patyrė visą pasaulio baimę. Aš galvojau, kad paimsiu jį ant rankų (kvaila buvau, nes aš jo net negalėčiau pakelt), atsinešiu namo ant pagalvių, o į vyro iškeltą ultimatumą „jis arba šuo“ pasirinksiu šunį. Bet Magnis susitvarkė su savo baime, nors tebeliko toks pats švelnus ir jautrus naminis berniukas ir išgelbėjo mane nuo skyrybų. Tikiuosi kitą kartą apsilankiusi prieglaudoje jo jau nebesutikti.

O smulkieji prieglaudos vilkai visai šalčiais ir sniegu nesidžiaugė, na nebent Čilita, ji visada viskuo džiaugiasi, įtariu, net skiepai ją pradžiugintų, nes vis šioks toks papildomas pasibendravimas su žmogumi.

Mirta ir Pepė uosdami šaltą orą taip juokingai ir dažnai prunkštė, kad vieną akimirką net pagalvojau, kad ant virvutės vedžioju veikiančius plaukų džiovintuvus. Bet viskas žymiai paprasčiau, juk žmogui šaltyje irgi šnerves tarsi sukausto.

O dar, panašu, kad aš įsimylėjau senąją Pepę. Nors grynai objektyviai žvelgiant ji yra pobaisė, ypač dėl savo koltūnų, kuriuos aš vakar šiek tiek pabandžiau iššukuoti ir iškirpti, bet jos žilas snukutis yra toks elegantiškas, kad visi jos paltuko trūkumai pasimiršta. O dar ji yra labai juokingos ir mielos figūros. Ji man primena vaikystėje iš kaštonų ir degtukų darytus arkliukus – apvalus kūnelis ir keturi į šonus styrantys pagaliukai. Bet pati ji yra labai gerų manierų, nors ir sunku su tokia figūra vaikščiot elegantiškai, bet ji susitvarko!

Pepė
Pepė
Teatleidžia man Pepė už tokį palyginimą!
Te atleidžia man Pepė už tokį palyginimą!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>