Pats geriausias būdas gauti įkvėpimo rašyti blogą apie savanoriavimą Vilniaus Lesėje yra eiti ir pasikalbėti su šunimis. Tačiau pastaruoju metu šis būdas nelabai pritaikomas, nes kartais prasisukęs prieglaudoje penkias valandas ne kiekvienam šuniui spėji „labas“ pasakyt. Pastaruoju metu susirinkdavo labai jau negausios pamainos ir norėdami viską spėti turėjome suktis taip greitai, kad ramiam pokalbiui su šunimis laiko nelieka. Bet rašyt taigi kažką reikia, nes dar pamiršit mane, o užmaršties tai aš nepakelsiu.
