Ruduo ateina kažkaip labai netikėtai. Atrodo dar ką tik vakarinės pamainos Vilniaus Lesėje buvo puiki proga praleisti vakarą vaikštant su šunimis palei Buivydiškių tvenkinių, žiūrint į auksuojančias medžių viršūnes. Ir štai dabar pamaina virsta ištisa kova su gamtos stichijomis, turint žymiai kuklesnes savanorių pajėgas.
Senokai aš neturėjau tokios pamainos kaip šį penktadienį. Viskas prasidėjo nuo aiškaus suvokimo, kad vakarop lietus nesiliaus. Bet na turint apsiaustą nuo lietaus ir kaliošus, net aklinoje tamsoje šiaip ne taip galima šunį pavedžiot. Na ir kas, kad narvo tvarkymas netenka didesnės dalies prasmės, nes kai grįžta šlapias smėliuotas šuo, tai švarus lieka tik pakeistas vanduo dubenėlyje, ir tai kol šuo ten savo ūsų neįmerks – visi privaloma tvarka turi būti pasodinti ant puodo.
Džiaugsmai prasidėjo nuo viduriuojančių narve į rotveilerį didžiu ir išvaizda panašaus Aro, bei dobermano kraujo turinčio Torio. Abudu jautukai fontanavo taip, kad jau galvojau reikės lipt lubas plaut. Vien Torio narvą penkis kartus valiau. Belieka laukti, kol Toris, prieš pakliūdamas pas mus valgęs nežinia ką, prieglaudoje gaudamas kokybiško maisto sunormalizuos savo fontanus, nes ne su jo sveikatos būkle yra taip taškytis, jam dar mėsą ant kaulo augint reikia, o ne dehidratuot.
Vėliau iš pasivaikščiojimo grįžęs Aras nuo sofos nusiurbė pagalvę, kurią manau esančią jaukumą turinčia sukurti detale, o ne mūsų mažiuko žaislu. Bet Aras ne tik kad į savo stalčių padėjo tą pagalvę, bet dar jį ir užstūmė. Pabandykite iš vaiko rotveilerio atimti žaislą. Teko gudraut siūlant jam visus prieglaudoje esančius šunų skanėstus. Kaip tik šiuo metu Aro protelis pasišalino ir jis nusprendė visus tuos skanėstus ėsti iškart su pagalve dantyse. Mosikavo jis ta pagalve dantyse po bliūdą su skanėstai, per ūsus tekėjo, o į burną nepateko. Nieko. Būna. Tuomet bandėm sudomint Arą kitu žaislu, kurį, jis taip pat sėkmingai gaudė su pagalve žabtuose. Nepasiduot mane skatino tik tikslus žinojimas, kad viduriuojantis šuo priėdęs narve sintepono ne kaži kiek sveikesnis bus. Na ir žinoma, egoistiniai sumetimai, kad nesuvalgyto sintepono likučius iš narvo valys ne kas kitas, o tik aš. Na ir Lesėje dirbančios Rasos buvo gaila, kuri stengiasi, tvarko, valo, gražina prieglaudą, o mes jos išdėliotas interjero detales vakarienei ėdam. Dar kiek pasikankinom ir Aras stalčių biškį pravėrė kamuoliuko pačiupimo tikslais, pagalvė buvo skubiai evakuota, beveik nenukentėjusi, tik šiek tiek apseilota.
Na ir vakaro nuotykius vainikavo Baexitas. Tai yra tą rytą kastruoto Baksio pabėgimas. Per liūtį išsinėręs gudrusis gyvačiokas prieglobsčio ieškojosi iš visų pusių aukšta tvora aptvertoje teritorijoje. Jam tai kas, jis pro apačią pralindo. O mums tai kas – tik per viršų lipti. Čia stebuklo pavidalu prieglaudoje materializavosi savanorė Agnė su broliu. Jei būtų atvažiavusi 10 minučių anksčiau, jau būtų išvykusi ir nežinau kaip darytume. Agnė kaip kokia rojaus paukštė purptelėjo per tvorą. O aš kaip koks bulvių maišas persiritau paskui. Baksį radome beveik iškart. Ir taip pat beveik iškart jis pabėgo iš tos teritorijos pro kitą šoną. O mes tai jau už tvoros. Agnė vėl, kaip kokia fėja, persirito per tvorą, tik vieną kartą pasikabino ant aštrių jos virbų, bet aš greit kolegę nukabinau. Na visi pajėgas metė Baksio pakavimui, o aš likau. Likau ir staiga suvokiau, kad mane, ko gero, bus pamiršę, o telefono su savimi tai neturėjau.
Na, galvoju, kažkaip perlipau į vieną pusę, kažkaip ir į kitą pusę turėčiau. Neapskaičiavau tik to, kad tvoros virbai yra šiek tiek palenkti į vieną pusę, ir lipant į priekį, tu tarsi praslysti per juos, o atgal tai jie jau sminga į mano dugną ir jau kaip ir nelabai. Žodžiu, su žibintuvėliu dantyse ir šlapiais kaliošais aš stipriai pasimoviau ant tų virbų. Sėdžiu aš ant tų virbų, kaip kokia višta ant laktos, ir pagalba neskuba. Bandau bent atgal nusileist, bet tai irgi, žinokit, nelabai. Tvorą, matyt, specialiai konstruoja, kad per ją mergos nelaipiotų. Sėdžiu ant tvoros – šlapia, slidu, šalta ir tamsu ir sėdimoji jau prakiuro.
Ir čia staiga savanorės Agnės brolis susizgribo, kad per tvorą metė dvi, o grįžo tai viena ir atėjo manęs ieškot. Rado jis mane makabriškai žvengiančią balsu, protarpiais aikčiojančią, kai koks virbas giliau susminga. Atnešė kopėčias ir nukėlė pagyvenusią moteriškę.
Aišku, dabar visi pagalvos, kodėl iš pradžių kopėčių nenešėt, jei turėjote…O atsakymas paprastas, negalėjome išeiti ir paleisti šuns iš akiračio, juk jeigu eičiau kopėčių, šuo per tą laiką galėjo pasileisti nenustatyta kryptimi ir mes jį gaudytume ne kelias minutes, o kad ir visą naktį, juk negalėtume pasakyt, i kokią pusę jis nubėgo, kol mes sau buitį patoginomės ir kopėčias nešėme.
Užtat dabar laikinai turiu savo pasišventimo ir užsidegimo įrodymus, kurie mėlynuoja ant minkštesnės mano kūno dalies, ir kurių, deja negaliu demonstruoti, kaip savo kovingumo patvirtinimo, nes girtis nėra gražu.
