Kaip mus moko visi pagrindiniai žinių portalai – skandalinga antraštė, beveik nesusijusi su teksto turiniu, yra svarbiausia sėkmingos publikacijos dalis. Mes irgi mokomės iš geriausių!
Taigi, šiandien paaiškėjo, kad aš vis dar nesu pakrikštyta. Šią spragą pastebėjo Luoka. Savo ruožtu Luoka turi seną priešą Čipą, kuris turi seną priešę Luoką. Ką daryti, kai turi vieną naują savanorę ir vieną priešą? Naudotis proga! Todėl Luoka paėmė ir išėjo iš prieglaudos ketindama užgraužti Čipą. Bėgte išbėgo. Bet savanorė pasirodo, skaito forumą, ir prisimena, kad Čipui, gyvenančiam prieglaudoje reikia iškart uždėt antsnukį.
Aplink Čipą šokinėja Luoka, ir stengiasi jam įsikibti į minkštesnes, sultingesnes kūno dalis. Aplink Luoką šokinėja Vika, vietoj Čipo pakišdama Luokai savo minkštesnes, bet ne tokias sultingas vietas. Tas yra visai neįdomu, nes jei Luoka būtų norėjus užgraužti Viką būtų ėmus ir užgraužus. Čia daug proto nereikia, tereikia dantų. Tad kaskart vietoj Čipo su snapu atsitrenkdama į mane, Luoka jautė beprotišką nusivylimą. Pasišokinėję dvi amžinybes, pagaliau pasičiupau šunę, nusikeikiau, persižegnojau ir pradėjau dienos darbus.
Vos įėjus į prieglaudą – prasideda beprotnamis! Kiekvienas nori pasipasakot, būt paglostytas, pamyluotas, išgirstas ir dievinamas. Trūksta rankų. Žinoma, paskui viskas aprimsta, bet privalau įkelti dokumentinio pobūdžio video, kuris atskleistu, kaip skubiai kiekvienam reikia dėmesio! Ir kol jo nebus, tol jie nenurims. O kažkas iš pačio ryto būna pridaręs į kelnes arba šiaip yra irzlus. Šituos irgi reikia mylėti. Mes ir mylim, nesiginčijam.
Pirmas šunų kambarys loja šitaip:
O antras šunų kambarys ir koridorius skamba štai taip:
Mano žavesiui sunku atsispirti. Nes paniurėlė Jūratę to nesugebėjo padaryt, kai atidariau narvą, ji pati išsirito tiesiai man į glėbį ir, šįkart, ėjo. Nors anąkart sakė, kad neis. Tiesa, akimirkai teko įlįsti į telefoną, pajutusi, kad aš biškį ne ten žiūriu Jūratė mirtinai įsižeidė ir vėl pasimaivė, kad niekur neis. Bet neilgai, kai pamatė, kad aš vėl tik su ja – nuvilnijo taku.
Vaikščiojant šuniui įdomu ne tik ant puodo nueit. Kiekvienas turi savo hobį. Kam įdomu pažiūrėt, kur ten varlė šoka, kam įdomu tvenkinį ranka paliest, o kam įdomu rasti krūmuose pašvinkusios žuvies ir joje pasivoliot. Man labai įdomu spėt ištraukt asmenį iš tos žuvies. Kai reikia, mes prieglaudoje ir be pašvinkusios žuvies randam kuom pasmirdėt.
Kadangi šiandien, didesnę dalį laiko praleidau tvarkydama narvus, tai daugiau apie pasivaikščiojimą neturiu ką pridurti.
O va apie valymą turiu. Bet nepridursiu. Tvarkant narvus reikia turėti akis ne ant pakaušio, o ant užpakalio, nes dideli šunys moka ir mėgsta ištiesti ranką per pusę kambario ir pabandyt mane pritraukti arčiau savęs, kad susiorientuočiau, kas čia turi būt labiausiai mylimas. Ypač tai būdinga Koriui. Kaip jis tą daro nežinau, bet kaskart kai atsisuku, ištiesia ranką, užkabina nagais kišenę ir pritraukia prie savęs, o tada iškart vaidina nustebusi: „O! Tu vėl priėjai paglostyt! Te va tau mano užausį!“. Ir kasys savanoris ausis iki pūslių ant rankų! Ateikit padėti pakasyti Koriui ausį!
