Savaitės pradžioje guodžiausi, kad mano nemokamas darbas prieglaudoje labai brangiai man kainavo. Šiandien galiu pasakyti, kad gavau pirmą užmokestį už darbą Vilniaus Lesėje. Vedžiodama prie Buivydiškių tvenkinio Berželį, sutikome labai baisų ŽVEJĄ! Beržas kaip tikras sargas mane saugojo nuo baisaus dėdės, ir pats savęs nepamiršo. Dėdė buvo labai įtartinas, neįtikinamai apsimetinėjo draugišku ir kažką aiškino apie Berželio fainumą. Bet mes gi žinom tuos dėdes krūmuose, todėl lojom skambiai ir narsiai! Paklausęs iš kur čia toks narsuolis atsirado, ir sužinojęs, kad iš prieglaudos žvejys pažadėjo Beržui, kad jo neskriaus, o manęs paklausė, – Mergaite, gal nori saldainio?- ir ištiesė man ledinuką. Taigi aš už savo darbą buvau pamaitinta! Jau galiu sakyti, kad savanoriaudama bent jau badu nemirsiu!

Pats vedžiojimas buvo pakankamai sudėtingas, paprastai su šunimis elgiuosi kaip su draugais, bet šiandien vedžiojau dvi asabas, kurioms privalėjau būti kantri ir atlaidi motina.

Pirmasis – baltapūkis Markusas, kuris išvis netiki, kad žmogus yra geras ir naudingas padaras šuns namų ūkyje. Bandydami jį prisipratint ir nesisegti žmonėms į rankas be svaresnių priežasčių, šeriame jį iš rankų. Taip, gal ne visai sąžininga šuns atžvilgiu, bet daryt taigi kažką reikia. Markusas visai nepatenkintas, kad reikia valgyt mandagiai. Čiumpa maisto gabaliuką, kramto, tiksliau ryja nekramtydamas paskubomis, vis nubėgdamas į šalį. Kiekvienas mano judesys – jam yra grėsmė, todėl demonstravau savo fantastinius sugebėjimus ištiesti ranką jos nejudindama.

Kita šunė – įtarioji naujokė Jūratė, kurios liemuo atrodo taip, tarsi pietums suėda po du Kastyčiusir patį Perkūną. Po pilku kailiu ritinėjasi smagios rinkelės. Ji čia tik nuo antradienio, jai baisu. Aš jai iškart nepatikau, ji pasižiūrėjo į mane iš padilbų ir pasakė, kad jau su kuo su kuo, o su manim tai ji jau tikrai niekur neis. Ne, pasakė, kad neis. Gi pasakė, kad neis. Tada į pagalba buvo pakviesta savanorė Justina, kuri nelabai klausė, ką ten Jūratė sakė, paėmė ir iškėlė ją iš narvo ir išspyrė mus abi iš prieglaudos – eikit mergos prasišikit, kol aš jūsų vystyklus keisiu.

Bet Jūratė juk jau sakė, kad niekur neis. Tai ir nėjo. Kas du metrus reikėdavo pritūpti, pakalbinti, užkalbėti jai dantis, tada nutipenus du metrus, procedūrą kartoti. Tuos du metrus mes ėjom greičiau, nei tupėjom ir klausėm mano skiedalų apie būtinybę nueiti dar bent kažkiek. Tik po gerų 20 min Jūratė nustojo spyriotis, ir jau klusniai ėjo šalia. Bet tai dar nėra pasiekimas. Pasiekimas buvo tada, kai ji, tarsi netyčia, iškišo savo barzdą pro narvo grotas, kai priėjau. Tarsi netyčia priėjo dar arčiau, kai kasiau jai ausis. Žiūrėjo taip pat įtariai ir demonstravo savo abejingumą, tiesiog taip sutapo, kad kai kasiau jai ausis, ji kaip tik netoliese buvo.

Tačiau buvo ir dar labiau atitirpusių širdžių. Tai rimtuolio Kukio. Jis jau per ilgai išbuvo prieglaudoje, savanoriai vis keičiasi ir keičiasi. Nespėji apuostyt, o jau naujas, tai kam uostyt? Todėl jis jau žinojo, kad į lauką vedamas ne meilei, o iššikinimui. Tokia aš jam buvau pirmais kartais – inkaras kitam pavadžio gale. Bet šiandien jis mane atpažino, šypsojosi savo narve, o glostomas suėmė dantimis mano ranką. Tai stebuklas kuris prilygsta pirmai vaiko šypsenai. Paaiškinsiu tiems, kas nežino šuns psichologijos ypatumų – kai šuo nekanda, bet nestipriai suima dantimis žmogaus ranką, tai reiškia, kad jis yra šio šuns gaujos narys. Tai yra toks savotiškas ritualas, kuris reiškia – aš tave pažįstu, tu savas, tu mano, aš va tau kaip padarysiu, galima? Ir kai žmogus parodo, kad jo, galima, ir kad neįkąs jam atgal už tokį įžūlumą, tai  reiškia, kad mes jau gauja. Kukis pirmas šuo prieglaudoje, kuris priėmė mane į savo gaują.

Na ir į pabaigą liūdnos naujienos – kudlotą Borgą išniekino! Ji išmaudė su šampūnais, nukirpo ir net sušukavo. Nukirpo net jo kasas nuo alkūnių! Dingo, nebėra to žavesio! Kita vertus, lauke paaiškėjo, kad šuns kvapą su šampūnais gal ir nuplausi, bet charakterio tai ne! Jis smagiai lakstė tabaluodamas kojomis į įvairias puses (ir kaip jis nekrenta!), demonstravo savo firminį talentą – nuėjęs ant puodo, jis visada smagiai ir kruopščiai užkasa ką padaręs. Kasa užpakalinėm taip, kad dar pusvalandį dulkės aplinkui stovi. Tos dulkės, žinoma, nusėda ant Borgo, ir jis šiek tiek atgauna vonioje prarastą autoritetą!