Na štai ir įvyko pirmas kartas, kai savanoriavau ne savo noru… Atrodytu, kad savanorystė apima tas veiklas, kurias žmogus galėtų ir norėtų atlikti nemokai. Bet pasirodo, kad ne viskas yra nemokama, net ir savanoriavime. Štai man vakar teko netgi pačiai primokėti, už tai, kad savanoriauju Vilniaus Lesėje.

Nesu tikra dėl kainos, bet ji buvo milžiniška. Kadangi mano plaukai dažyti, tai negaliu dabar tiksliai pasakyti kiek plaukų po dažais man vakar pražilo. Bet kai ataugs šaknys būtinai paskaičiuosiu. Kiekvienu savo žilu plauku mokėjau už papildomas katino Grėjaus dienas. Atrodytų, durna esu, kad perku tokią prekę, už tokią kainą, bet negalėjau kitaip.

Vakare savanorių forume pasirodė informacija, kad katinas Grėjus dar labiau sulūžo, ir jam skubiai reikės statyti lašelines ryte. Kaip tyčia, tą dieną buvau vienintelė savanorė, kuri yra prieš tai čiupinėjusi lašelinę, aišku, visai kitokiomis aplinkybėmis. Kai statai žmogui lašelinę, jis jaučiasi šiek tiek dėkingas ir tiesia ranką su kateteriu be didesnių skandalų. Tada praduri skylutę vaistų pakuotėje, pokšt, ir įstatai, tada eini parūkyt, kol ligonis guli ir tikrina savo facebook paskyrą.

Pradėjęs nusibaigti Grėjus visai kitoks ligonis – ko ko, o rankos tai jis tikrai neties pats, paprašytas ir su kitų pagalba irgi neties. Su savanore Karina nunešę Grėjų statyti kateterį, lupom jį iš narvo, paskui tiesėm jo ranką, tada laikėm, o jis visai nepanašus į mirštantį, turėjo savo aiškią viziją, kur mums visiems eit.

Kai matai, kaip veterinaras kerpa kailį nuo rankos, pamatai blyškią odą, miniatiūrinę veną po ją, į kurią sminga adatą, kai supranti, ką dabar tas tigras jaučia, norisi palikti jį ant klinikos stalo, pabėgti ir daugiau niekad ten nebegrįžti. Būčiau taip ir padarius, bet prieš akis stovėjo jo plikos, mūsų suspaustos ir tvirtai laikomos letenos vaizdas. Ta adatos pradurta skylė buvo vienintelis būdas jam nors kiek gauti skysčio ir gliukozės, be mūsų daugiau nebuvo kam. Pirmą kartą pajutau, kaip po dažais žilsta plaukai.

Pačioje prieglaudoje buvo dar baisiau – aš buvau bloga teta, kuri tvirtai pasičiupus katiną už šiknos jį laiko, ir judina adatą žaizdoje, visiškai nematydama kas vyksta lašelinės sistemoje. Savanorė Karina, kuri šiaip niekad nėra mačius to proceso, kantriai komentavo viską kas vyko su lašelinę. Aš besikeikdama ir laikydama katiną pakaušiu bandžiau nustatyti, ką daryt toliau. Antrą kartą pajutau, kad žilstu.

Trečią kartą žilti pradėjome jau abidvi, nes Grėjus gavęs pusę nustatytos dozės šovė į orą, ištrūko ir išplėšė sistemos antgalį iš kateterio. Kai vėl išsukom katinui visas rankas ir kojas ir pajungėm, skystis nebelašėjo.

Turiu atsiprašyti visų, kas tuo metu buvo prieglaudoje – turiu silpnybę – ekstremaliose situacijose veikiu staigiai, pakankamai tiksliai ir greitai, bet labai stipriai ir garsiai keikiuos. Tai atsiprašau tų, kurie turėjo išklausyti mano tiesioginę streso valdymo transliaciją.

Pasikonsultavus su gydytoju, paaiškėjo, kad Grėjus yra toks nusilpęs, kad organizmas tiesiog nespėja įsisavinti lašinamų skysčių, todėl reikia palaukti ir likusią dozę sulašinti vėliau.

Po valandos viską kartojom, šį kartą praėjo sklandžiai, Grėjus, matyt, pajutęs, kad dar jo nežudysiu, kantriai gulėjo ant mano rankų ir tyliai murkė, tiek kiek turėjo jėgų. Kai laikiau ant rankų tą silpną, iškankintą ligų kūnelį, labai pykau ant savęs, kad apsiėmiau tą daryti, o dabar turiu žinoti ir išgyventi tai kartu su Grėjumi.

Sako, kad svetimo skausmo nebūna. O aš sakau, kad būna. Svetimas skausmas yra baisesnis už savo, nes tu turi įgaliojimą pats sau įsakyti pakentėti, kito gyvo, ir silpnesnio padaro priversti dar truputį pakentėti įgaliojimų neturi niekas. Todėl svetimas skausmas juntamas šimtą kartų stipriai.

Mes beveik suprantame, kad Grėjus miršta. Tyliai, kantriai gulėdamas savo narvelyje, bet kiekvienas į jį įlašėjęs lašelis mums atrodo kaip dar viena papildoma jo gyvenimo sekundė.