Ankstų penktadienio rytą, įvariusi savo katei infarktą, nes nedažnai ji mane mato rytais mirksinčią, išstūmiau save iš lovos ir nuvažiavau į Lesės Vilniaus prieglaudą.

Daug kas pagalvos, kad man su galva negerai, jei penktadienį ryte, per karštį ketinu lakstyti ravais ir kalnais su šunimis. Daug kas taip pagalvotų, o mano katė ir tvirtai pareikštų. Bet turiu savų, labai egoistinių motyvų.

Kasdien nedarau nieko kito, tik sėdžiu ant užpakalio ir dirbu su galva. Po 12 valandų tokio malonumo paskausta ir užpakalis ir galva, o pamenat kaip rašiau, kad geriausias vaistas nuo galvos ir šiknos skausmo yra ne dėlės, o katės? Tai va, laikausi tos pačios pozicijos, o per pirmus du apsilankymus, spėjau įsitikinti, kad, kaip visad, esu teisi. Tiesa, vietoj kačių, naudojau šunis. Šitie irgi tinka, ypač didelėmis, maždaug Delio dydžio dozėmis.

Per visus trys kartus kai lankiausi prieglaudoje darbo esmė nepakito. Greitai kuopi šūdus, plauni bliūdus, ir dėlioji žaislus, dar greičiau lakstai paskui šunis. Kame čia malonumas? Nežinau. Žinau, kad nuo 11 klasės iki bemaž 2 magistrantūros kurso uždarbiaudavau dirbdama valytoja viename prekybos centre, į mano zoną įėjo ir nemokami tualetai, kurie tradiciškai yra traukos zona įvairiems nuotykių ieškotojams. Tai va, kaskart valydama apšiktus tūlikus aš galvojau – kas negerai su tais žmonėmis? Po kurio laiko įgavau imunitetą, supratau, kad su jais viskas negerai, ir nustojau galvot.

Atėjus į Lesę ir pamačius apšiktus narvus, ir dar pilnas kelnes visko, įskaitant ir laimę, pamačius kišamas nosis, vizginamas uodegas, seilių fontanus – suprantu, kad jau su šitais tai tikrai viskas gerai! Niekada nemaniau, kad toks vaizdas gali sukelti džiaugsmą. O gali, nes šunų džiaugsmas sulaukus žmogaus yra toks užkrečiamas, kad pati pradedu džiaugtis, kad atėjau.

Per antrą apsilankymą nukąsta pirštinė vienam asmeniui pasirodė nepakankamu krikštu, todėl jis mane šiandien pakrikštijo dar kartą ir dar kartą. Na, kad jau būtų patikima. Pirmą kartą, vesdama asmenį iš narvo, atsitrenkiau su galva į narvą. Taip, buvau per apmokymus perspėta, kad nereikia tos savo galvos trankyt į belenkokius kampus. Antrą gi kartą, uždariusi tą pati asmenį į narvą, blogai užstūmiau sklendę ir asmuo išėjo pasižvalgyt. Išėjo netoli. Susidūriau kaktomuša su asmeniu linksmai einančiu pro duris, pasakiau taiklų ir veiksmingą rusišką burtažodį, ir maloniai palydėjau jį atgal. Tiesą sakant, aš tik atrodžiau kieta ir pasitikinti savimi, o kai pamačiau jį lekiantį į mane, tai pati vos laimės į kelnės nepridariau. Kaži, kas tada turėtų tvarkyt? Ar yra Lesėje savanoriai, kurie prižiūri savanorius, kurie nieko neprižiūri?

Taigi, krikšto ritualas, tikiuosi, atliktas jau pilnai – apkandžiojo, sutrenkė galvą, pabėgo. Tikiuosi jiems to pakaks, o jei ne, tai net nebežinau ko tikėtis.

Šiandien buvo karštą, šunys buvo tingūs ir apsimiegoję. Beveik visi. Niekas manęs netampė, nestumdė, nevilko, išskyrus vieną. Dar aną savaitę nebūčiau patikėjus, kad teks patirti tokį nuopuolį. Vienintelis šiandien mane tempiantis šuva, buvo aną savaitę bemirštanti Burba!!!  Ji pasinaudojo savo senolės ir ligonės statusu, ir smagiai pasivaikščiojo, kol aš nustebusi žiūrėjau į špėriai bezujantį, kriuksintį ir kosėjantį juodą sportbatuką su ausytėmis. Vadinasi – baba Burba sveiksta. Leisiu jai užlipti man ant galvos, kad tik nesirgtų.

Labai baisu buvo vedžioti naujoką Brendį. Baisu ne todėl, kad jis blogas, baisu todėl, kad mes blogi. Mes, žmonės, leidom jam vienam bastytis, badauti, mušėm jį ir gąsdinom. O dabar jis netiki savo akimis ir ausimis, kad pakeliam ranką tik tam, kad paglostytume. Šiaip stengiuosi labai šunų nečiupinėti, nes kuo labiau tą darau, tuo stipriau pasireiškia alergija, bet su Brendžiu, kurį laiką,  pasėdėjome apsikabinę. Gal kada nors, jis ir patikės, kad mes, žmonės, kaip ir vyrai – ne visi kiaulės ir ne visi vienodi.

Savanorių forume pikti liežuviai šneka, kad kudlotą Borgą ves į kirpyklą, kur iš jo padarys tvarkingą ir kvapnią sofos princesę! Paskubėkite jį priglausti, kol jis dar panašus pats į save!

O dabar breaking news ne iš šunų sektoriaus. Nežinau kaip pas jus, bet pas mane visas facebookas pilnas grybų nuotraukų. Sako, šiemet, grybų derlius ypač gausus. Tikiu. Prieglaudoje irgi atsirado vienas grybas –  ant naujoko kačiuko Tito skūrelės. Dėl tokių savo „musmirių“ jis gavo  sėdėti vienas savo narve. Antra naujiena irgi yra susijusi su juo. Koridoriaus mafijos gretas papildė ne kas kitas, o jis, nes gyvena ten pat.

Man teko stebėti kelis šunis, kuriuos užaugino katės. Mano Vilenskas katinas,  pats vienas išaugino apie 9 šunis. O tie 9 galvojo, kad mama, kad ir keistai atrodo ir elgiasi, bet vis tik nieko tokia – minkšta ir šilta, bet su laiku apsiprato ir netgi pradėjo elgtis kaip pamokė mama, t. y. katiniškai. Bijau pagalvoti, kas išaugs iš Tito, jeigu jį augins Koridoriaus mafija. Įsivaizduoju visu greičiu lekiantį pro duris tigrą. Išgelbėkite jauną siela, kol jo nepasiglemžė gauja ir neišmokė vagiliaut ir laužyt duris.

Vonios kambaryje įgyvendinama Saugios kaimynystės programa irgi nenuėjo veltui. Antrame aukšte įsikūrusi varna išmoko murkti. Belieka, kad katinas iš pirmo aukšto išmoktų skraidyti. Jis jaunas ir imlus – ilgai neužtruks. O kol katinas mokosi, varna praktikuojasi – varto akimis ir murkia tiesiai žmogui į ausį, nes kaip tik tokiame aukštyje ir įsikūrusi.

Grįžusią namo mane pasitiko įsiutusi Kavianska katė. – Kaaaaaą?! Tu susiradai kitą?

Teko jai prisipažinti, kad taip, vieną kitą kitą aš susiradau. Susiraskite ir jūs!