Aišku, daug ką stebina, kaip mano charakterio asaba įsigudrino apsigyventi su taikiu, jokio smurto nepraktikuojančiu R. Paskui įsigudrino išgyventi su juo 6 metus, demonstruodama visus savo šlykstumo lygius ir aspektus, o paskui jį dar ir iki ZAGSo nusitempė, kur jis, nes nepraktikuoja smurto, net nelabai spardėsi.

Ogi svarbiausia – būti išskirtine! Tą savo savybę aš pademonstravau per mūsų trečia pasimatymą taip įspūdingai ir efektyviai, kad R. iki šiol negali atsikvošėt.
Taigi, 2007 birželio 18. Aš nuostabi fėja princesė žaliu romantišku sijonu iki žemės. Vasariška audra Vilniaus centre. R., kuris kaip buvo R. taip juo ir liko. Ir dar kartą pabrėžiu liūties faktorių, kuris čia labai reikšmingas.
Aišku, kad fėjos apie buitį negalvoja, o įsimylėti bepradedantis R. išvis apie nieką negalvojo, tik apie fėjas ir princeses. Bet lyjo smarkiai ir jam, kaip R. nuo žodžio riteris, teko galvoti kaip išgelbėti savo šlapios vištos būsenoje beįsitvirtinančią fėją.
Todėl mes įbėgome į artimiausią parduotuvę Zarą Gedimino prospekte, bandydami nusipirkti skėti, o ten yra labai siauras eskalatorius laiptukais, kur telpa tik vienas žmogus. Pirmas atsistojo važiuoti R., nes aš nors ir fėja, bet ir feministė ir pirma nelabai veržiuosi, kai nesu pirma priėjus prie durų.
Laukdama, kol R šiek tiek pavažiuos, kad nesiremčiau veidu į jo užpakalį (labai status eskalatorius buvo ir fėja buvo labai išdidi), atsirėmiau alkūne ant važiuojančios guminės turėklo juostos. Ir prilipau, nes buvau šlapia.
Lėtai važiuojanti juosta mane pradėjo traukti į priekį greičiau nei aš susivokiau užšokti ant laiptuko, todėl kai didesnė mano pusė jau buvo gerokai pavežta aukštyn, man nieko kito neliko, tik pakibti ant to turėklo ir tabaluot kojomis bandant pasiekti laiptuką.
Paprastai mano rūšies fėjų kojos trumpos, tad laiptuko aš nepasiekiau, bet užtat užmečiau sijoną sau ant galvos ir bandydama išsaugoti įvaizdį tyliai sau važiavau ant turėklo su sijonų ant galvos.
Kadangi važiavau tyliai, R. sunerimo, nes aš niekada dar tyliai nieko nedariau. Sunerimo ir atsisuko. Lėtas R. išdavė savo įsitikinumus, greit prišoko, čiupo mane už pakarpos ir pastatė ant laiptuko.
Čia galima būtų baigti, bet jautrios sielos princesė, suvokusi savo viešą gėdą ir nuopuolį neapsimetė, kad va taip linksmai išdykavo ant eskalatoriaus, o pradėjo bliauti balsu, terliodama snarglius po veidą.
R. gana greitai suprato, kad pasimatymas baigtas, paėmė mane už rankos ir bliaunančią atvilko pas mano mamą į darbą.
Mama pamačiusi graudžią procesiją – šlapią balsu bliaunančią atžalą ir nyku atžalą velkantį R, neuždavė nei vieno klausimo!!! Va ką reikšia motinos širdis! R. pamatęs mamos veidą suprato, kad jokių paaiškinimų nereikia.
-Jūsų?- su užuojauta paklausė jis mamos rodydamas į mane? (štai čia lietuvių kalbos resursai ir išsemti, nes rusiškai R paklausė „ваше?“
-Mūsų (наше)- atsiduso mama, pavartodama daugiskaita tik iš dalies iš pagarbos sau, labiau ji bandė atsiriboti nuo individualios atsakomybės auginant šitą „jos“, užkraudama atsakomybę ne tik sau, bet ir darželiui, mokyklai, valstybei Europai ir dievui.
Čia būtų įvykęs perdavimo aktas, bet tam sutrukdžiau aš. Puoliau mamai ant krūtinės, jos darbo viduryje, ir pradėjau išsamiai pasakot savo nuopuolio ir gėdos istoriją, vis dar garsiai bliaudama.
Mama supratingai linkčiojo ir nepastebimai bandė mane nuvilkti į pagalbines patalpas, o R. supratęs jos kėslus nepastebimai stūme mane ta pačia kryptimi.
Aš pakankamai pastebimai įsitvirtinau vienam taške ir tęsiau savo pasakojimą, apie tai,kaip aš per pasimatymą,sušlapusi kabėjau ant turėklo su sijonų ant galvos, o R. viską matė..
Galų gale, kai jau jaučiausi išsipasakojusi, mane vis tik pavyko nutempti/nustūmti iki pagalbinių patalpų, kur mama įdavė R. antrą skėtį, pasižiūrėjo į jį su giliausia užuojauta,manydama, kad mato šį didvyrį paskutinį kartą.
Aš ir pati nesuprantu,kodėl jis atėjo į ketvirtą pasimatymą.