Ir dabar apie vilensko katino vardą.
Kadaise, vilenską katiną man įteikė vienas pažįstamas, kuris savo ruožtu, rado jį kažkur prie konteinerio Riešies miestelyje. Padaras buvo karingas ir urgzdamas ėdė batoną, po to perėjo ant virtos dešros šlapiankos. Pažįstamas paprašė katiną pasiimti, nes tuo metu buvo labai užsiėmęs savo alkoholiko karjera ir vis pamiršdavo įteikti katinui naują batono davinį. Jis taip pat labai domėjosi mašinomis ir turėjo tik vieną prašymą – pavadinti radinį Alfa (alfa romeo mašinos modelio garbei). Aš pasakiau, kad jau ko ko, bet šito tai jau nebus, nes vadint blusuotą kirmėlę tarnybinio aviganio vardu aš nesiruošiu. Tada manęs buvo paprašyta pakrikštyti radinį Lančos vardu (irgi kažkokios mašinos garbei).

Po kelių savaičių radinio paoudegy išryškėjo tam tikros detalės, kurios bylojo, kad tai bus katinas su laaaaaaaabai dideliais kiaušiniais. Pažįstamas apsidžiaugė, ir pasakė, kad dabar jį drąsiai galima vadinti Romeo vardu!
Tada mano mama, kuriai potencialus Romeo jau spėjo susukt galvą ir apdraskyt rankas pasakė tą patį, ką ir aš – „ko ko, bet šito tai jau nebus“.
Mes įdėmiai pasižiūrėjom buvusią blusuotą kirmėlę, dabar jau su kiaušiniais, kuris vis dar jautė silpnybę šlapiankai.
-Tai, -sakau, – kaip šitą daiktą vadinsim?
-Pasižiūrėk jam į akis, – liepė man mama, – jis gi tikrų tikriausias Vasia!
– Kaip norit! – pasakė potencialus Vasia, svarbiausia šlapianką smulkiai pjaustykite, nes aš dideliais gabalais ėsdamas springstu.
Dabar Vasia, sveria apie 9 kg ir ėda tik ėdalą po 5 eurus už 500 g.
Tiesa, kiaušinių jis nebeturi.