Vakar visą vakarą skyriau visuomenės, tiksliau šunuomenės naudai. Šunuomenė sėdėjo narvuose ir mintyse skaičiavo, kiek gi laisvėje yra neapsisiotų krūmų, medžių ir akmenų. Laisvėje to gėrio tiek, kad kartais reikia papildomai palakti. Kiekvienas mano vedžiojamas šuo buvo vertas paveldėti milijoną iš jį dievinančios senutės. Bėda ta, kad jie dar nesutiko savo senutės!!! Tai yra didžiulė pasaulio neteisybė, kai esi nuostabus ir vertas milijono, o tau niekas neduoda net nuosavos senutės.
Taigi papasakosiu apie mano pavedžiotus šunis, o jūs pabandykit atsakyti, kodėl jie dar neturi savo namų. Esu tikra, kad nerasit nei vieno argumento!
Taigi, pakrikštijo mane, įteigdami pavadėlį, kurio kitam gale buvo išdidus miško šuo – Vilkas. Nors jis labiau tikras džentelmenas nei miško bastūnas. Leidžiantis labai stačiu šlaitu jis maloniai leido man remtis į jį, ir leidosi pamažu, nors visuose kituose kelio ruožuose jis tokio romumo nedemonstravo. Jautė, kad kitam gale tabaluojasi durnelė naujokė, todėl nemėtė manęs nuo kalno. Saugiai nuleidęs mane nuo kalno toliau tęsė savo tyrinėjimus ir netąsė manęs po visur, kaip kad mėgsta daryt mano šuo. Kitas patyręs savanoris net liepė baigti pasivaikščiojimą, nes eilė iš kitų jau šokinėja po savo narvus ir laukia mūsų.
Na gal šokinėjo ir ne visi, nes antro kliento vardu Kukis, kojos nėra pačios ilgiausios pasaulyje, Su tokiom mielom užpakalinėm kojom daug neprišokinėsi. Žmogus, net toks žalias naujokas kaip aš, kuriuo drąsiai galima manipuliuot, šiam šuniui yra autoritetas. Tiesa, jis ir pats yra autoritetas, todėl kitiems sutiktiems prieglaudos patinams drąsiai grūmojo savo trumpos rankos kumtšuku, rodė liežuvį ir piktai, bet negarsiai bambėjo. Tačiau apkabintas patikliai atsirėmė į mane savo minkštu šonu, ir nors bartis nesiliovė, bet man – svetimam žmogui buvo labai pagarbus.
Trečias mano klientas buvo Borgas. Va čia jau aš išsigandau. Tas šuva laimingas malėsi taip, kad aš net ne iš karto sugebėjau įvertinti jo nuostabią šukuoseną, kuri lygintina su klozeto šepečiu arba kokiu krūmu, kurio šakos styro į visas įmanomas ir neįmanomas puses. Sujungus šukuosena su judrumu gaunasi toks padaras, kurio fone išsiskiria tik jo plati šypsena, kuria jis mane ir pasitiko. Taip mes visą laiką ir pravaikščiojom, aš žavėjausi jo kutais, o jis plačiai šypsojosi lupų kampučius sujungdamas kažkur už gauruotų ausų. Labiausiai nustebino jo kailio švelnumas. Tas šuo puikiai tiktų kokiam vaikui, kuris planuoja tapti kirpėju, nes galima supinti daug kasyčių. Su kasytėmis Borgas irgi šypsotųsi, tik dar plačiau, nes turi žmogų, kuriam rūpi visi jo vidinio ir išorinio grožio aspektai.
Paskui man įteikė garbingąją Atėnę. Na kaip, man…Tiksliau Atėnei įteikė mane. Nes mūsų svorio kategorijos beveik vienodos, o jos laikysena garbingesnė ir gražesnė už mano. Tad ji mane labiau vedžiojo, negu kad aš ją. Ta šunė galėtų mane nutįsti kokius šimtą kilometrų ir net nepastebėtų, kad aš tabaluojuosi paskui. Bet ji to nedarė, net kritinėse situacijose, kai gatvėje sutikom kolegą ir dar vieną labradorą, kuris jai pasirodė įdomus pauostyti. Tad, nors ji galėjo, bet leido man pavadovauti. O kokio grožio ir ilgio jos kojos… Tik nepasakokite apie tai Kukiui, kuriam su kojų grožiu mažiau nuskilo.
Kad man maža nepasirodytų man įteikė vedžiot iškart du šunis, brolį ir seserį – Beržą ir Liepą. Tame tandeme direktorė yra Liepa. Čia jau aišku. Ji dalykiška, susikaupus ir atkakli. Aplink ją desperatiškai laksto Beržas, kuris bando nuspėti, ką reikia daryti toliau. Kai Liepa sako, kad reikia pasisiot – Beržas klusniai kelia koją, kai Liepa sako, kad laikas kakų, Beržas klusniai tupia, nors jam tada ir nesinorėjo. Jam norėjosi labiau pažaisti su guminiu kaulu aptvare. Vėliau ten ir nuėjome. Liepa kaip kokia pantera lipo tvora, kartais prisimindama, kad netoliese esu aš, ateidavo, minutėlę pasėdėdavo ant rankų arba ant žemės, patikliai prisiglaudus šoniuku. O Beržas malėsi su kauliuku po visą aptvarą. Atneštą kaulą padėdavo matomoje vietoje ir laukė, kol vėl numesiu. Jei tai būtų mano šuo, taip lengvai savo grobio – kaulo jis man nepatikėtų. Plėštų iš rankų ir bandytų atimti. Bet Beržas žino žaidimo taisykles – kaulą reikia padėt šalia ir neįkyriai užsiminti, kad laikas mest.
Paskutinė mano vedžiota šunė buvo patyrusi ir pagarbos verta rimtoji Burba, kuri burba. Na juk visos senutės linkusios paburbėt. Juolab, kad turi auglį, kuris, jai senai, tikrai nepalengvina gyvenimo. Bet gyvent labai norisi. Pasaulis didelis ir įdomus, o sportbačio dydžio Burbai, jis žymiai didesnis, nei kitiems. Jei Atėnė 10 metrų įveikia per pusantro šuolio, tai Burbai tenka ilgai ir kantriai tipenti, žinoma, paburbant ir pakriuksint. Burba burba nepiktai, tiesiog apvalokas liemuo, trumpos kojos ir amžius apsunkina jos, kaip sportininkės karjerą. Todėl sagos dydžio nosis savaime kriuksi kopiant milžiniškais kalnais, kurie šiaip jau yra kupsteliai.
Šis pasakojimas nėra papildytas nuotraukomis, nes kai tau įteikia tokį kiekį šunų tu esi pernelyg užimtas bendravimu su jais, negu galvojimu kaip čia pasidaryti kokį selfį. Galbūt Lesės prieglaudos savanoriai galės pridėti nuotraukų.
O dabar aš laukiu jūsų paaiškinimų, kodėl jie dar ne namuose?!
Visi jie įteikiami perrišti kaspinėliais štai čia:
http://www.lese.lt/lt/dovanoju/shelter.7
