Ko tik neparašys doktorantas, kad nerašytų tai, ką reikia. Šįkart apie mano antrą apsilankymą „Lesės“ Vilniaus prieglaudoje. Po bandomojo šunų vedžiojimo užpildžiau savanorio anketą, ir jau sekmadienį buvau pakviesta į mokymus. Ankstų sekmadienio rytą, su ašaromis akyse, palikau lovoje miegančius R. su Kavianska kate, kuri labai apsidžiaugė padidėjusiu laisvu plotu lovoje, ir išridenau save į Buivydiškes. Buvau be galo maloni, ir pamačiusi, kad pas kates užsirašė daugiau naujų savanorių, pasiaukojau ir perėjau pas šunis. Žinoma, prieš tai išpešiau pažadą, kad vėliau man leis paniurkyti kates.
Išklausyta teorinė dalis leido pasijusti žymiai drąsiau ir suvokti, kad kiekvieno savanorio darbas ir užduotis yra ne iš lempos, o turi tam tikras priežastis ir pasekmes, kartais neigiamas, o kartais ir skaudžias. Bet tai kiekvienas turi išklausyti asmeniškai, o namie dargi ir pasikartoti, todėl čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik, kad jokios konkurencijos tarp šunininkų ir katininkų nėra, o viena savanorė netgi pabrėžė, kad kilus konfliktams tarp šunų, pirmieji į pagalbą su kibiru vandens atskuba kaip tik katininkai, kurie du kartus negalvoja ir iškart aplieja konfliktuojančias puses šaltu vandenuku.
Trumpos ekskursijos po prieglaudos patalpas metu į akis krito akivaizdus katinų teisių pažeidimo atvejis. Narvuose sustatytuose vienas ant kito buvo apgyvendinti katinėlis ir apipešiota varna! Varna! Kad ir apipešiota, bet vis vien gali sukelti bet kuriam katinui infarktą. Bent jau mano katė, tikrai nepakęstų tokio pasityčiojimo!!!
Tačiau apmokymų pabaigoje, betvarkant tas patalpas, įsižiūrėjau kiek geriau. Klastingieji Lesės savanoriai apgyvendino tuos du taip, kad jie būdami kelis centimetrus vienas nuo kito, net neįtaria, apie tokią žeidžiančią katinų garbę kaimynystę. Kita vertus, katinėlis buvo jaunas, naivus ir nepatyręs ir dar nežino, su kuo gi yra ta varna valgoma. O varna buvo tokia pavėtyta, kad visai nepanaši į valgomą. Tad galime drąsiai teigti, kad Lesė savo prieglaudoje įgyvendina Saugios kaimynystės programą ir yra mums visiems pavyzdys.
Antra gyvybiškai svarbi informacija buvo apie Koridoriau mafiją. Koridoriau mafija – tai keturi palaidi didžiuliai šunys (Mėta, Romeo, Dora ir Bimas) kurie yra palaidi būtent dėl to, kad turi plačias ir geras širdis. Pirmą kartą apsilankiusi prieglaudoje ir pamačiusi į mane lekiančią šunų gaują, pajutau, kad širdį turiu ir aš, kuri kaip tik nukrito man kažkur žemyn, ir tabalavosi ten kokį pusvalandį, po to kai gauja, taikiai pralėkusi pro šali, supuolė nusnausti kas kur.
O toliau jau prasidėjo darbas. Dalis savanorių vedžioja šunis, kita dalis valo narvus, šunys kas kaip moka reikalauja dėmesio. Apie vedžiojimą jau pasakojau – viskas labai paprasta, šuo tave tįsia, ten kur jam reikia, tu jį tįsi, ten kur tau reikia. Taip, tu žmogau, ir tabaluojiesi. Linksma! Bent jau man, kuri pastaruoju metu labai daug dirbo, ir pervargo, ir niekaip nepavyko išmesti minčių apie darbą, toks laisvalaikis labai naudingas. Patikėkit, per tą laiką, kol buvau prieglaudoje, nei karto nepagalvojau apie darbą! Nepamenu dar tokio savo sekmadienio, kad negalvočiau apie darbą.
Tvarkant narvus sudėtingiausia pasirodė nepamiršti padėti atgal į narvą šunų žaislų! Toks žioplumas man tikrai nebūtų atleistas! Tik pagalvokit – išėjot jūs sekundei iš namų, grįžtat, o jūsų mylimiausio guminio paršiuko ar bitės – nėra! Va čia tai jai tikras šunų teisių pažeidimas!!! Todėl kaskart įdėmiai sužiūrėdavau ar nepamiršau sukrauti svetimą turtą atgal.
Betvarkant narvus teko pereiti ir krikštą, vienas asmuo (remdamiesi Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymu, vardo neminėsime) nukando man pirštinę. Bet supraskit ir tą asmenį, įkišau jam į narvą maistu kvepiančią pirštiniuotą ranką. Čia jau bet kas apsiriktų!!! Gal net aš pati neištverčiau tokios provokacijos. Beje, pirštinės piršto netektį aptikau tik po kokių 5 minučių, kai ploviau indus ir pastebėjau, kad man kažkodėl šlapia. Pripažinkime, kūstelt taip, kad žmogus to net nepastebėtų, tai jau aukštasis pilotažas ir toks talentas vertas pagarbos.
O dabar liūdnoji dalis – susirgo Burba!!! Maža bobulytė kosti ir yra priversta kęsti įvairias sveikatinimo procedūras! Matot, kaip žmogus pergyvena neturėdamas namų – net susirgo!!!
Sutvarkius prieglaudą, gavau pažadėtą atlygį. Buvau įleista į kačių kambarį!!! Kažkada svajojau būti senmerge, turėti daug knygų ir kačių. Deja, svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Knygų man visada mažai, vienas vyriškis visiškai sužlugdė senmergės projektą, o alergija smarkiai apribojo kačių skaičių namuose. Sveikas, nelemtas suaugusiųjų pasauli!!!
Pastaruoju metu daug dirbu su vienu XVIII a. rankraščiu, kuriame aiškėja, kad geriausiu vaistu buvo laikytos dėlės. Šito tai niekaip nesuprantu. Įsivaizduokite, jus kažkas nuskriaudė ir jums skauda širdį. Pridėkit katę prie širdies! Jaučiat, kaip iškart lengvėja?! O dabar tą patį padarakite su dėle, na kaip? Ar atlėgo jums skausmas?! Ne! O dabar tą patį eksperimentą atlikit skaudant galvai! Rezultatas juk toks pats? Juolab, kad jei turėjot katę, žinote, kad ji ir taip jau sėdi jums ant galvos ir valiūkiškai tabaluoja kojytėmis. Todėl žmogui pats geriausias vaistas yra ne dėlė, o katė! Kačių kambario atmosfera nuteikia taip ramiai, kad labai sunku prisiversti iš ten išeiti.
O dar atskleisiu jums vieną mokslinį faktą – miegantis katinas išskiria deguonį! Mintis ne mano, o nuvogta iš internetų, bet geniali, todėl drąsiai gali būti mano! Įsivaizduojat, jūs namuose turite atsinaujinantį deguonies šaltinį!
Kol dar Lesėje yra kačių, skubiai bėkite ir imkite, nes po paviešinto fakto, jų greitai ten neliks, ir teks laukti naujo derliaus!
Visi gyvūnai čia: http://www.lese.lt/lt/dovanoju/shelter.7
