Pernai žiemą aš kažkaip susiradau kelias dešimtis priežasčių nesilankyti prieglaudoje, nes, na šalta, tamsu, iš daugaus krenta belekas. O šiemet viskas tas pats, tik man pritrūko naglumo ieškotis priežasčių, todėl beveik sąžiningai eidavau į prieglaudą kas savaitę, net tada kai buvo labai labai labai labai šalta. Ir labai nustebau, kad prieglaudoje iš tikrųjų labai karšta. Aišku, aš įlindau į trejas kelnes ir keturis megztinius tą šalčiausią vakarą, ir čia buvo mano klaida, nes a) aš sunkiau galėjau lankstyti kojas ir rankas, todėl ekipuotės skaičių teko skubiai mažinti; b) kadangi šunys basom kojom, jie nebuvo nusiteikę ilgiems pasivaikščiojimams ir vos užėję už kampo maudavosi savo kelnes, greit tūpdavo reikalų ir bėgte atgal, o aš jau kaip paralyžiaus sukaustyta, o iš tikrųjų tai kelnių, meška nerangiai krypuodavau paskui. Jie mane skubindavo, vilkdavo, dairydavosi atgal, keldavo savo antakius tarsi klausdami „Ė! Ilgai čia dar tu tą vieną metrą eisi?“. Todėl aš nei kiek nesušalau, o netgi atvirkščiai. Toliau skaityti Karšta žiema
