Visi įrašai, kuriuos paskelbė 7alamandra

Vilniuje įsikūrusioje gyvūnų prieglaudoje kilo riaušės.

Kaip mus moko visi pagrindiniai žinių portalai – skandalinga antraštė, beveik nesusijusi su teksto turiniu, yra svarbiausia sėkmingos publikacijos dalis. Mes irgi mokomės iš geriausių!

Taigi, šiandien paaiškėjo, kad aš vis dar nesu pakrikštyta. Šią spragą pastebėjo Luoka. Savo ruožtu Luoka turi seną priešą Čipą, kuris turi seną priešę Luoką. Ką daryti, kai turi vieną naują savanorę ir vieną priešą? Naudotis proga! Todėl Luoka paėmė ir išėjo iš prieglaudos ketindama užgraužti Čipą. Bėgte išbėgo. Bet savanorė pasirodo, skaito forumą, ir prisimena, kad Čipui, gyvenančiam prieglaudoje reikia iškart uždėt antsnukį. Toliau skaityti Vilniuje įsikūrusioje gyvūnų prieglaudoje kilo riaušės.

Dirbu už maistą

Savaitės pradžioje guodžiausi, kad mano nemokamas darbas prieglaudoje labai brangiai man kainavo. Šiandien galiu pasakyti, kad gavau pirmą užmokestį už darbą Vilniaus Lesėje. Vedžiodama prie Buivydiškių tvenkinio Berželį, sutikome labai baisų ŽVEJĄ! Beržas kaip tikras sargas mane saugojo nuo baisaus dėdės, ir pats savęs nepamiršo. Dėdė buvo labai įtartinas, neįtikinamai apsimetinėjo draugišku ir kažką aiškino apie Berželio fainumą. Bet mes gi žinom tuos dėdes krūmuose, todėl lojom skambiai ir narsiai! Paklausęs iš kur čia toks narsuolis atsirado, ir sužinojęs, kad iš prieglaudos žvejys pažadėjo Beržui, kad jo neskriaus, o manęs paklausė, – Mergaite, gal nori saldainio?- ir ištiesė man ledinuką. Taigi aš už savo darbą buvau pamaitinta! Jau galiu sakyti, kad savanoriaudama bent jau badu nemirsiu!

 

 

 

 

Toliau skaityti Dirbu už maistą

Savanoriavimas ne savo noru

 

Na štai ir įvyko pirmas kartas, kai savanoriavau ne savo noru… Atrodytu, kad savanorystė apima tas veiklas, kurias žmogus galėtų ir norėtų atlikti nemokai. Bet pasirodo, kad ne viskas yra nemokama, net ir savanoriavime. Štai man vakar teko netgi pačiai primokėti, už tai, kad savanoriauju Vilniaus Lesėje.

Nesu tikra dėl kainos, bet ji buvo milžiniška. Kadangi mano plaukai dažyti, tai negaliu dabar tiksliai pasakyti kiek plaukų po dažais man vakar pražilo. Bet kai ataugs šaknys būtinai paskaičiuosiu. Kiekvienu savo žilu plauku mokėjau už papildomas katino Grėjaus dienas. Atrodytų, durna esu, kad perku tokią prekę, už tokią kainą, bet negalėjau kitaip.

Toliau skaityti Savanoriavimas ne savo noru

Vėjas, kraujas ir sidabras arba Krikštatėvis du, netgi trys

Ankstų penktadienio rytą, įvariusi savo katei infarktą, nes nedažnai ji mane mato rytais mirksinčią, išstūmiau save iš lovos ir nuvažiavau į Lesės Vilniaus prieglaudą.

Daug kas pagalvos, kad man su galva negerai, jei penktadienį ryte, per karštį ketinu lakstyti ravais ir kalnais su šunimis. Daug kas taip pagalvotų, o mano katė ir tvirtai pareikštų. Bet turiu savų, labai egoistinių motyvų. Toliau skaityti Vėjas, kraujas ir sidabras arba Krikštatėvis du, netgi trys

Vilenskas katinas. Kas jis toks?

Ir dabar apie vilensko katino vardą.
Kadaise, vilenską katiną man įteikė vienas pažįstamas, kuris savo ruožtu, rado jį kažkur prie konteinerio Riešies miestelyje. Padaras buvo karingas ir urgzdamas ėdė batoną, po to perėjo ant virtos dešros šlapiankos. Pažįstamas paprašė katiną pasiimti, nes tuo metu buvo labai užsiėmęs savo alkoholiko karjera ir vis pamiršdavo įteikti katinui naują batono davinį. Jis taip pat labai domėjosi mašinomis ir turėjo tik vieną prašymą – pavadinti radinį Alfa (alfa romeo mašinos modelio garbei). Aš pasakiau, kad jau ko ko, bet šito tai jau nebus, nes vadint blusuotą kirmėlę tarnybinio aviganio vardu aš nesiruošiu. Tada manęs buvo paprašyta pakrikštyti radinį Lančos vardu (irgi kažkokios mašinos garbei).


Po kelių savaičių radinio paoudegy išryškėjo tam tikros detalės, kurios bylojo, kad tai bus katinas su laaaaaaaabai dideliais kiaušiniais. Pažįstamas apsidžiaugė, ir pasakė, kad dabar jį drąsiai galima vadinti Romeo vardu!
Tada mano mama, kuriai potencialus Romeo jau spėjo susukt galvą ir apdraskyt rankas pasakė tą patį, ką ir aš – „ko ko, bet šito tai jau nebus“.
Mes įdėmiai pasižiūrėjom buvusią blusuotą kirmėlę, dabar jau su kiaušiniais, kuris vis dar jautė silpnybę šlapiankai.
-Tai, -sakau, – kaip šitą daiktą vadinsim?
-Pasižiūrėk jam į akis, – liepė man mama, – jis gi tikrų tikriausias Vasia!
– Kaip norit! – pasakė potencialus Vasia, svarbiausia šlapianką smulkiai pjaustykite, nes aš dideliais gabalais ėsdamas springstu.
Dabar Vasia, sveria apie 9 kg ir ėda tik ėdalą po 5 eurus už 500 g.
Tiesa, kiaušinių jis nebeturi.
Toliau skaityti Vilenskas katinas. Kas jis toks?

Kavianskos katės pristatymas

Kadangi fb demonstruoja polinkį rytį mano tekstus, tai pro truputį kelsiu juos čia. Senatvėj skaitysiu ir žavėsiuos savo talentu.

Kažkada, kai buvau jauna ir kvaila, o R. dar tikėjo mano grasinimais jį palikti, prigrasinau, kad taip ir padarysiu, jei nepaimsime katės. Bet buvau labai demokratiška, ir leidau jam pačiam pasirinkti kokią katę imsime. Turėjome kelis atrankos kriterijus – 1) katė turi būti nemokama; 2) katė turi būti niekam nereikalinga; 3) katė turi būti suaugusi; 4) katė turi mokėti naudotis naktipuodžiu; 5) katė turi nemokėti laipioti užuolaidom. R. ilgai sedėjo internete ieškodamas tinkamos kandidatės, po kelių savaičių rado! Apie katę štai kas buvo žadama „3,5 metų, sterilizuota, meili, murkia 90% laiko“ Nuotraukoje buvo užfiksuotas angelas, su rožine taškuota nosimi vardu Leila.
Pirmasis įtarimas kilo, kada į boksą angelą sodino prieš tai persižėgnoję. Antras įtarimas kilo, kai angelas visu kūnu pabandė išlaužti bokso duri, sienas, lubas ir grindis. Trečias įtarimas kilo kai angelas išleistas iš bokso atsigulė miegot ant lovos, o pabandžius mums miegot ten pat (šiaip jau ta lova buvo mūsų) pasikesino užgraužti R. Baksnodami šluota į angelą, šiaip ne taip atsikovojome teisę ten miegot. Bet sunkiai. Iki šiol kas vakarą prieš atsigulant bijau, kad mane užgrauš.
Angelas pamėgo miegoti su manini, bet su sąlyga, kad aš nejudėsiu, o dar geriau ir nekvepuosiu. Kas kart kai sujudėdavau angelas įsisegdavo man visais nagais į galvą.
R. pirmą mėnesį išvis rinkdavosi vaikščiojimą lubomis, nes angelas akivaizdžiai troško jo mirties nukraujuojant.
Per penkis metus mes maždaug išmokom su juo gyvent. Angelui negalima atsukt nugaros, ypač man. Angelo negalim liesti rankomis. Niekam ir niekada. Angelui reikia duoti pauostyti veidą, ypač pavalgius, kad angelas žinotų, kad nesuvalgiau ko nors nepasidalinus su juo. Angelas miega prie manęs ir ant manęs, su sąlyga, kad jo niekas nelies rankomis ir nejudės. Angelas nesupranta, kam mums namie reikalingas tas nemalonus vyras, kuris užimo jos vietą lovoje.
Kas dėl to kaltas? Kaltas yra R., nes niekas nekaltas, kad jis myli akimis, ir pasirinko katę, tik dėl to, kad ji graži. Kaltas yra R., nes rinktis katę ir žmoną vienodų charakterių jo niekas neprašė. Dabar R. nebijo, kad aš jį paliksiu, nes žino, kad su tokia kate manęs niekas neims. Žino jis ir daugiau, bet nesako
Toliau skaityti Kavianskos katės pristatymas

Vėl apie miesto vilkus, ir truputėlį apie tigrus

Ko tik neparašys doktorantas, kad nerašytų tai, ką reikia. Šįkart apie mano antrą apsilankymą „Lesės“ Vilniaus prieglaudoje. Po bandomojo šunų vedžiojimo užpildžiau savanorio anketą, ir jau sekmadienį buvau pakviesta į mokymus. Ankstų sekmadienio rytą, su ašaromis akyse, palikau lovoje miegančius R. su Kavianska kate, kuri labai apsidžiaugė padidėjusiu laisvu plotu lovoje, ir išridenau save į Buivydiškes. Buvau be galo maloni, ir pamačiusi, kad pas kates užsirašė daugiau naujų savanorių, pasiaukojau ir perėjau pas šunis. Žinoma, prieš tai išpešiau pažadą, kad vėliau man leis paniurkyti kates. Toliau skaityti Vėl apie miesto vilkus, ir truputėlį apie tigrus

Apie vienišus miesto vilkus

Vakar visą vakarą skyriau visuomenės, tiksliau šunuomenės naudai. Šunuomenė sėdėjo narvuose ir mintyse skaičiavo, kiek gi laisvėje yra neapsisiotų krūmų, medžių ir akmenų. Laisvėje to gėrio tiek, kad kartais reikia papildomai palakti. Kiekvienas mano vedžiojamas šuo buvo vertas paveldėti milijoną iš jį dievinančios senutės. Bėda ta, kad jie dar nesutiko savo senutės!!! Tai yra didžiulė pasaulio neteisybė, kai esi nuostabus ir vertas milijono, o tau niekas neduoda net nuosavos senutės. Toliau skaityti Apie vienišus miesto vilkus